Valentinas
Krasnogorovas (Valentin Krasnogorov)
LENGVA
PAŽINTIS
Легкое знакомство
Spektaklis
dviem veiksmais
Juodraštis,
iš dalies sutrumpintas vertimas į lietuvių kalbą
Пер. Alvydas Vizgirda
DĖMESIO! Visos pjesės autorių
teisės yra saugomos Rusijos įstatymų, tarptautinės
teisės ir priklauso autoriui. Draudžiama publikuoti ir perplanuoti,
atgaminti, viešai atlikti, jo pagrindu pastatytus spektaklius patalpinti
internete, pritaikyti filmus, versti į užsienio kalbas, statant
(įskaitant keičiant pavadinimą) pjesės tekstą keisti
be raštiško autoriaus sutikimo.
Contacts:
Tel.. +7-951-689-3-689
(972)-53-527-4146, (972) 53-52-741-42
e-mail: valentin.krasnogorov@gmail.com
Site: http://krasnogorov.com/
WhatsApp +7-951-689-3-689
© Valentin Krasnogorov
Santrauka
Vyras ir moteris
susitinka vėlai vakare viešbučio restorane, o moteris imasi
šios pažinties iniciatyvos. Labai sunku suprasti, kas yra tas keistas
nepažįstamasis: kandis ar sudėtingas nuotykių
ieškotojas. Vyras negali nustatyti, ar ji jam patinka, ar ji
žaidžia su juo, ar tiesiog nori užsidirbti. Šių
personažų žodinė dvikova atspindi jų abipusį
potraukį ir atstūmimą, vienišumą ir norą tai
įveikti, norą ir meilės baimę. 1 vyro vaidmuo, 1 moters vaidmuo.
Aktoriai
JIS
JI.
PIRMAS
VEIKSMAS
Viešbučio restoranas
Viešbučio restorano salė. Vėlų vakarą
restoranas beveik tuščias. Prie vieno iš stalų vidutinio amžiaus
vyras lėtai baigia vakarienę, niekuo dėdamas neskaito
rankraščio.
Per atstumą, keli staliukai, sėdi gerai apsirengusi, patraukli
Balzaco amžiaus moteris. Ji laisvai gurkšnoja kavą. Panašu,
kad vyras ir moteris užmiršta vienas kitą. Tačiau ji tyliai
žvelgia į jį retais žvilgsniais. Vyras,
apžiūrėjęs kambarį, ieškodamas padavėjo,
paskambina jam, peiliu suspaudęs ant stiklo, kad susimokėtų ir
išeitų.
Moteris, matyt, priėmusi sprendimą, atsikelia ir žengia
prie savo stalo.
JI. Atleiskite, čia laisva?
Vyras pakelia galvą, apžvelgia
tuščią salę, nustebęs žiūri į
moterį.
Aš klausiu, ar čia laisva?
JIS. Taip, laisva.
JI. Ar galėčiau atsisėsti ant šitos
kėdės?
JIS. (nelabai
noriai, nuimdamas nuo kėdės portfelį) Taip, prašau.
Moteris atsisėda. Vyras demostratyviai skaito, taiso
kažką rankraštyje. Moteris kabina ant kėdės
atlošo rankinę, pasitaiso šukuoseną ir patogiai
įsitaiso. Atrodo, ilgam.
JI. Atleiskite, jūs turit degtukų?
JIS. (atitrauktas
nuo skaitymo) Prašau?
JI. Aš klausiu, ar turite degtukų?
JIS. Aš nerūkau.
JI. Tausojate
sveikatą?
JIS. Paprasčiausiai
nerūkau.
JI. Teisingai darote. Aš
irgi nerūkau.
JIS. Tai kam prašote
degtukų?
JI. Aš jų
neprašau. Teiraujuosi, turit ar ne?
JIS. Tarkim, ne. Ir kas tada?
JI. Nieko.
JIS. O jeigu turiu?
JI. Irgi nieko.
JIS. Mėginimas užmegzti pokalbį?
JI. Gal būt.
JIS. Žinokite, kad jis nepavyko.
JI. Šiaip jau, manoma, kad pokalbį turi
pradėti vyras.
JIS. Jeigu tiktai jis to nori.
JI. O jūs nenorite?
JIS. Aš nenoriu.
JI. Ką gi, tokiu atveju imkim ir patylėkim.
Vyras vėl mėgina skaityti
rankraštį. Moteris jį stebi.
JIS.
(susinervinęs liaujasi skaitęs) Ko jūs į mane
stebeilijate? Ko jums reikia?
JI. Nieko. Nebent truputėlį jus paerzinti.
JIS. Kodėl?
JI. Nežinau. Tikriausiai iš nuobodulio.
JIS. Eikite linksmintis į kitą vietą.
JI. O jums argi nenuobodu? Jūs
atvažiavęs, svetimame mieste, neturite ką veikti...
JIS. Kodėl nusprendėte, kad aš
atvažiavęs?
JI. O kas dar gali sėdėti
viešbučio restorane su portfeliu ir skaityti kažkokį
nuobodų dokumentą?
JIS. Ir jūs siūlote man pasilinksminti?
Ji neatsako. Jis pirmą kartą ją
įdėmiau nužvelgia. Įvertina ją nuo kojų iki
galvos.
JI. (Supratusi
ji išsitiesia, pasitaiso plaukus, klausia su lengva ironija šiek tiek
pozuodama) Na, kaip, patinka?
JIS. (nenoriai
pripažįsta) Nieko.
JI. Ačiū. Tai gal pagaliau susipažinsime?
JIS. Dėkoju už pasiūlymą, tačiau
aš nesu lengvų pažinčių mėgėjas.
JI. O kodėl jūs nusprendėte, kad tai bus
lengva pažintis. Pažadu, kad ji bus sunki.
JIS. Jos nebus
visai.
JI. O man atrodo, kad ji jau įvyko,
JIS. Nieko panašaus. Aš jūsų
nepažįstu ir pažinti nenoriu.
JI. Kodėl taip grubiai.
JIS. Kad tuojau pat sudėti pabaigos taškus.
Eik, kabink sau kitą vyrą. ( ryžtingai slepia rankraštį
portfelyje)
JI. O jeigu aš noriu pakabinti būtent jus?
JIS. Nešvaistyk veltui laiko, nieko nebus. Atsitiktinės
pažintys ne mano stilius. Be to, aš myliu savo žmoną.
JI. (suvaidintu
nustebimu) Ką jūs sakote? Vyras gyvena viešbutyje ir
prisipažįsta jog vedęs ir myli savo žmoną. Retas
atvirumo ir padorumo pavyzdys.
JIS. Taigi, žinot jog vedęs ir baikim.
JI. Aš juk nesakau, kad jūs turite mane vesti?
JIS. Kol kas ne, bet sprendžiant iš
įkyrumo, tikriausiai greitai pasakysi.(žvalgosi
po salę) Kur dingo šitas velnio padavėjas?
JI. (atsisėdus
dar patogiau) Jaučiu, kad nesate tikras dėl savo tvirtumo.
JIS. Paklausyk, man tai pradeda nusibosti. Čia
pilna laisvų staliukų. Kodėl atsisėdai būtent prie
manojo?
JI. Todėl, kad taip panorau.
JIS. Matau, kad taip paprastai tu nuo manęs
neatstosi, todėl išsiaiškinkim. Aš biauriuosi ir su
gatvės merginomis neprasidedu. Tu neturi jokių šansų.
JI. Pirmenybę teikiate padorioms?
JIS. Suprantama.
JI. O kas jūsų manymu – gatvės
mergina?
JIS. Ta, kuri pardavinėja meilę už
pinigus?
JI. Reiškia, padorias jūs renkatės
ekonominiais sumetimais.
JIS. Nepykink manęs.
JI. Gerai. Vadinasi, pagal jus išeitų, kad
aš gatvinė?
JIS. O kas gi?
JI. Argi aš prikibau prie jūsų
gatvėje?
JIS. Gatvėje, restorane, koks skirtumas?
Svarbiausia – už pinigus.
JI. Aš prašiau jūsų pinigų?
JIS. (nenoriai)
Kol kas ne.
JI. Sakykit, o jeigu žmona neištikima vyrui
už dyką, ji padori?
JIS. (nežino
ką jai atsakyt) Nesikabinėk.
JI. O jeigu aš praleisiu naktį su jumis be
pinigų, ar būsiu padori?
JIS. Aš jau sakiau – nesikabinėk.
JI. Vienu žodžiu, jūs mane atstumiate?
JIS. Taip.
JI. Kodėl?
JIS. Bijau, kad po liepsningos nakties ji gali tapti
tikrai nepamirštama.
JI. Jūs iš tiesų šito bijotės ar
tik norėjote mane įžeist?
JIS. Iš tiesų bijausi.
Ji O aš galvojau, kad nuo pagundų jus saugoja
padorumas.
JIS. Ir padorumas taip pat.
JI. Labai pagirtina. Kaip rašė Horacijus,
„visų malonumų norėk, kaina malonumo –
kentėjimas“
JIS. (negali
nuslėpti nustebimo) Pirmą kartą sutinku lengvo elgesio
moterį, kuri cituoja Horacijų.
JI. Iš klientų prisigraibiau. Juk jų tarpe
pasitaiko ir inteligentų.
(provokuojamai) Kartais net su moksliniais laipsniais.
JIS. (nužvelgęs
ją tiriančiai) Jūs ką nors apie mane žinot?
JI. Gali būt.
JIS. Matau, kad su jumis reikia būti atsargiam. Ir
žodžio kišenėje jūs taip pat neieškot.
JI. Ieškočiau, bet neturiu kišenių.
JIS. Į paprastą prostitutę jūs
nepanaši.
JI. Turit didelę patirtį. Jų
nekenčiate ir bjauritės, tačiau labai gerai pažįstat.
Iš kur tokios plačios žinios?
JIS. Iš filmų.
JI. O kaip elgiasi naktinės plaštakės,
papasakokit.
JIS. Nežinau. Tikriausiai atsipalaidavę.
JI. Norėjote pasakyti, labai
iššaukiančios. (Užsimeta
koją ant kojos, pakelia sijoną iki maximumo, užsirūko
tariamą cigaretę) Panašu?
JIS. (nenorom
šypsosi) Gali būti.
JI. Jums patinka?
JIS. Ir taip, ir ne. Atstumia...bet ir traukia.
JI. Ačiū už nuoširdumą.
JIS. (pila iš
grafino) Truputį degtinės?
JI. Ar filmuose tokios merginos visada geria
degtinę? Retai ten nueinu, tačiau galvojau, kad jos daro visai
ką kitą.
JIS. Nenorite, negerkit. Tiesą pasakius, aš ir
pats nelabai...
JI. Na, ir ką jūs manote apie laisvos
profesijos moteris?
JIS. (gūžteli)
Nežinau. Jeigu jos egzistuoja, vadinasi kažkam to reikia.
JI. Bet ne jums?
JIS. Ne man.
JI. Kuo jos jus taip supykdė?
JIS. Tuo, jog atsiduoda visiems ir kiekvienam.
JI. Kodėl negalėtų suteikti malonumo
pageidaujantiems? Aš sakyčiau, kad tai yra mūsų moterų
pareiga. (iškilmingai) Juk net
Platonas sakė, kad mes turime gyventi ne tik dėl savęs, bet
šiek tiek priklausyti visuomenei, ir truputį – draugams.
JIS. Tačiau esate gerai pasikausčiusi.
JI. Gyvenimas-geriausias kalvis. Pakausto taip, jog
leki strimgalviais.
JIS. Ką bešnekėtum, o pardavinėti
save – nedora.
JI. Mes visi kažkokia prasme parduodame savo
laiką, savo paslaugas arba darbą. Pagal jus, jei moteris stovi prie
konvejerio, lenkia nugarą statybose ar kasa žemę, ji yra dora. O
juk tos, kurias vis puolate, ne tinginiauja, o dirba. Amerikoje jas vadina sex
workers, ir jos turi profsąjungą. Olandijoje jas šaukia
poetiškiau – Froelichsmädchen - meilės deivėmis. Pas
mus - visais bjauriažodžiais ir necenzūrine leksika taip pat.
JIS. Negalvojat, kad jos to nusipelno?
JI. O ko tuomet nusipelno vyras, kuris naudojasi
šių moterų paslaugomis?
JIS. Na, yra skirtumas.
JI. Žinoma, yra. Viešnamių moterys tuo
užsiima norėdamos užsidirbt. Vyrai –
dėl gašlybės ir pasileidimo.
JIS. Tikiuosi, kalbi ne apie mane?
JI. Ne, ne
apie jus. Tikrai ne apie jus. Jūs nepriekaištingas. (pasiima rankinuką) Tikriausiai,
daugiau netrukdysiu. Paerzinau truputį ir gana. Jūsų laukia
rankraštis. Viso geriausio.
4
JIS. Palaukit...Kur einat?
JI. Jau užtektinai visko prisiklausiau.
JIS. Aš jūsų niekur neveju.
Atsiprašau, buvau truputį bjaurus.
JI. O iš tiesų nepykot.
JIS. Ne. Už ką? Prisipažinsiu, man
vienam buvo nyku. Gatvėje šlykštus rudens oras, šaltis ir
vėjas...
JI. Tai eikit miegoti.
JIS. Į savo kambarį? Ten mirtinai nuobodu. O
ir neužmigsiu...
JI. Kamuoja nemiga?
JIS. (linkčioja)
Na, taip. Chroniška.
JI. Ką gi, tuomet aš su jumis dar šiek
tiek pasėdėsiu.
JIS. Gal ko nors užsisakysime?
JI. Nereikia, ačiū. Neversiu jus
išlaidauti.
JIS. Mano kišenė atlaikys šitą
smūgį.
JI. Ne, ačiū, nereikia.
JIS. Gal puodelį kavos?
JI. NE.
JIS. (ima
grafiną) Ko nors stipresnio? (kadangi
vietoj atsakymo jis mato tik į jį įbestą
žvilgsnį...) Ir vis tik, gal pasakysi kas tu tokia esi?
JI. Patys matot – vyrų medžiotoja.
JIS. Tai suprantama. O konkrečiau?
JI. Nesakysiu. Paslaptis suteikia moteriai patrauklumo.
JIS. Taip manai?
JI. Aš žinau. Išsipasakojusi ji tampa
neįdomi, kaip išspręstas kryžiažodis.
JIS. (Su juokeliu)
Kokių tu gali turėti paslapčių?
JI. Tiesą pasakius - jokių. Štai ir tenka
jas sugalvoti, kad būčiau įdomesnė. „ Tave aš
pamačiau, bet rūkas dengė tavo bruožus“...Mano
bruožus slepia rūkas.
JIS. (įdėmiai
žiūri į ją) Rūkas ne rūkas, bet aš
tavęs nepažįstu.
JI. Labai gerai. „Kas tu, tavęs aš
nepažįstu, bet meilė dar mums prieš akis“
JIS. Na, dėl meilės prieš akis aš
nesu tikras.
JI. Ach taip, pamiršau, kad esate vedęs. Meilė
su svetima, net vienai nakčiai, jums yra neįmanoma.
JIS. Matau, kad santuokos ištikimybė tau neturi
jokios prasmės.
JI. Jeigu ji jums tokia svarbi, aš sutinku už
jūsų trumpam ištekėti.
JIS. Kelioms valandoms?
JI. Kelioms valandoms yra kur kas maloniau, nei visam
gyvenimui.
JIS. Neturi nieko švento.
JI. (niekinamai) Liaukitės.
Panašūs žodžiai dažniausiai slepia žemus poelgius
ir nešvarius ketinimus. Kuo bjauresni darbeliai, tuo gražesni
žodeliai. Vyrai su įkvėpimu šneka apie tavo į
žvaigždes panašias akis, o patys tuo tarpu lenda kitai po
sijonu. Nori to ar ne, tampi realiste.
JIS. Jūs iš tiesų galvojat, kad visi vyrai
vienodi?
JI. Nors norėčiau galvoti kitaip
Bet kitaip
aš galvot negaliu
pasigailėtinas tas, kurs viską numato,
Kieno nesvaigsta
galva
Kurs
judesių, ir žodžių visų,
Kitų kalbose
nesupranta,
Kieno
širdį atšaldė protas,
(pažodinis)
Trumpa pauzė.
JIS. Jūs ir eilėraščių mokate?
Iš kur tokia erudicija?
JI. Kokia ten erudicija... “Eugenijų
Oneginą“ mokosi mokykloj. Šituos gražius tekstus žino
kiekviena romantiška mergaitė. (keičia
toną, šypsosi) Romantikos akimirka jau praėjo. Todėl
galiu jus linksminti, kaip japonų geiša.
JIS. Koks tavo vardas?
JI. Nesvarbu. Vis tiek rytoj rytą mes išsiskirsime ir
daugiau nepasimatysim.
JIS. Galvoji, jau viskas nuspręsta.
JI. Kad mes išsiskirsime?
JIS. Ne, kad rytojaus rytą.
JI. O kuomet? Nejaugi poryt?
JIS. Ne, šį vakarą. Atsistosim
ir pamosime vienas kitam rankomis.
JI. Blogas tas vyras, kuris pakvietęs moterį
vakarienės, nesitiki su ja papusryčiauti.
JIS. Bet aš tavęs vakarienės
nekviečiau. Tu pati pasikvietei. Sakyk...ite, jūs tikrai
užsiiminėjate šita profesija?
JI. Aš mėgstu savo profesiją nes ilgai jos
mokiausi. Man nė trupučio ne gėda. Ir bendrai, kas aš
– jums seniai aišku, ir nereikia la la la. Geriau papasakokit apie
save.
JIS. Nėra ko pasakoti.
JI. Kodėl? Pavyzdžiui, jūs su
pasididžiavimu pareiškėte, kad vedęs. Tai papasakokit apie
savo žmoną.
JIS. Kodėl?
JI. Noriu žinoti jūsų skonį. Moteriai
pakraštyje visada smagu klausytis apie moterį esančią
centre.
JIS. Ką čia šnekėti? Žmona yra
žmona.
JI. „Žmona yra žmona“...Tiesiog
kaip Čechovo „Trijose seseryse“. Ji blondinė,
brunetė?
JIS. Koks skirtumas?
JI. Jokio. Tiesiog smalsu. Fotografiją turit?
JIS. Ne. O jeigu ir turėčiau, nerodyčiau.
JI. Suprantama. Ji jums patinka?
JIS. Patinka.
JI. Visais atžvilgiais?
JiS. Visais atžvilgiais.
JI. Ir intymiai taip pat?
JIS. Intymiai – ypač,
JI. Ir niekada nesinori paįvairinimo?
JIS. Nesinori.
JI. Netiesa. Tai prieštarauja vyrų giminei.
Turite tai žinoti, juk esate biologas. Ar psichologas?
JIS. (Nustebęs)
Iš kur jūs žinot, kad aš...
JI. (juokiasi
iš jo susirūpinusio veido) Aš gebu skaityti iš veido.
JIS. O rimčiau?
JI. Iš veido. Ir dar iš ženkliuk,
įsegto jūsų švarko atlape. „Ketvirtoji
tarptautinė biologijos psichologijos konferencija. Juk jūs čia
atvykote į konferenciją?
JIS. Taip, tai tiesa.
JI. Skaitėte pranešimą?
JIS. Skaičiau.
JI. Ir ką gi sako jūsų biologinė
psichologija? Norisi vyrui įvairovės ar ne?
JIS. (rūsčiai)
Na, bent jau ne su tokiomis kaip tu.
JI. Ačiū, jūs labai malonus.
JIS. Sakau paprastai, kai kada norisi.
JI. Jeigu jau prasitarėte, kad taip, tai
prisipažinkite, kad jūsų santuoka nepavykusi .
JIS. Iš kur ištraukei?
JI. Matau pagal toną, su kuriuo apie ją
kalbate, tiksliau, nenorite kalbėti. Be to, vykusios
santuokos iš viso yra retenybė. Užtat susigaudyti nesunku.
JIS. (sausai)
Pasilikite savo „susigaudymus“ sau.
JI. Aš pataikiau į dešimtuką,
todėl pasišiaušėte.
JIS. Tu klysti.
JI. Klystu? Džiaugiuosi dėl jūsų. Na,
ir kaip jūs gyvenate su ta savo „žmona yra žmona“?
JIS. Kaip visi.
JI. Kaip visi. Suprantama.
JIS. Kas tau suprantama?
JI. „Kaip visi“ (deklamuoja)
Mano draugai
gyveno su uošvėmis
Ir žmonomis,
panašiomis į uošves,
Per daug
storomis, per daug lieknomis,
Pavargusiomis,
nusibodusiomis, įkyriomis...
JIS.
(susinervinęs) Liaukis knaisiotis mano asmeniniame gyvenime.
JI. (ironiškai)
Tai šventa.
JIS. Šventa ne šventa, bet tavęs
neliečia.
JI. Kodėl pykstat? Aš paprasčiausiai
perskaičiau eilėraštį. Be to – ne savo.
JIS. Tu ir savo rašai?
JI. Gali būti.
JIS. (grubiai)
Niekada neįsivaizdavau, kad šliundros būna tokios
romantiškai poetiškos...
JI. Pagal jus, romantiškai poetiškomis gali
būti tiktai žmonos? Aš šito nežinojau.
JIS. Paklausyk, tu pernelyg daug šneki. Geriau
gerk ir tylėk.
JI. Nenoriu. Nemėgstu degtinės.
JIS. Tikėjaisi šampano?
JI. (keičia
toną) Tikėjausi bent elementaraus mandagumo. Vyriško mandagumo
moteriai. Žmogaus – kitam žmogui. Aš jums dar nepasakiau
savo kainos, o jūs jau išvadinote mane šliundra. Ir
kažkodėl vis tujinate, nors aš kreipiuosi į jus
„jūs“. (atsistoja) O
dabar likite sveiki. Daugiau jums neįkyrėsiu. (Palieka vyrą, grįžta prie savo staliuko,
atsisėda)
Moteris retais gurkšniais geria
atšalusią kavą. Vyras atsistoja, paskui atsisėda,
išsitraukia rankraštį, paskui meta jį į šalį
ir ryžtingais žingsniais prieina prie moters ir atsisėda ant
kėdės.
JI. Aš neleidau jums sėstis.
JIS. (atsikeldamas)
Atsiprašau. (atsitraukia kelis
žingsnius atgal, vėl prieina prie stalo, labai mandagiai)
Atleiskite, čia neužimta?
JI. Laisva.
JIS. Galima atsisėsti?
JI. Žinoma.
JIS. Dėkoju.
(sėda. Patylėjęs) Kodėl jūs pasitraukėte?
JI. Iš tolo jūs man pasirodėte inteligentišku
žmogumi. Taigi nusprendžiau grįžti į tą patį
atstumą. Tačiau, tai buvo tik iliuzija.
JIS. Prisipažįstu, su
jumis aš buvau truputį grubus.
JI. „Truputį“?
JIS. Labai. gailiuosi.
JI. Malonu tai girdėti.
JIS. Kuo jūs bebūtumėt,
turėjau elgtis mandagiai. Jūs buvot teisi ir pastatėt mane
į vietą. Aš ne iš karto įvertinau jus ir elgiausi
nemaloniai.
JI. O aš buvau pametusi
saiką, ir gailiuosi taip pat. Malonu matyti, kad dabar elgiatės kaip
tikras vyras. Taigi, konfliktas baigtas.
JIS. Aš turėjau
atsiprašyti, bet tai nekeičia esmės. Jūsų profesija,
kaip ir anksčiau, man nekelia susižavėjimo, ir jūsų
paslaugų man nereikia.
JI. Ką gi, kai dabar mudu
abu atsiprašėme, galite grįžti prie savo vakarienės ir
nepaprastai svarbių reikalų.
JIS. (atsistoja bet
neišeina) Kodėl nesugrįžus prie mano staliuko drauge?
JI. O kuo jis geresnis už
manąjį?
JIS. O kuo jis blogesnis?
JI. Matote, kai moteris
atsisėda prie vyro, tai yra nemoralu, tai jūs man labai
delikačiai ir priminėt. O kai vyras atsisėda už staliuko
prie moters ir pradeda prie jos kabinėtis, tai, kažkodėl,
laikoma savaime suprantamu dalyku ir nė ant vieno nemeta jokio
šešėlio. Todėl geriau liksiu už savojo. Čia aš,
bent jau jaučiuosi šeimininke. Ir niekas neišdrįs pasakyti,
kad prie kažko kabinėjuosi.
JIS. Kitaip tariant, jūs
kviečiate mane atsisėsti.
JI. Šito aš
nesakiau. Bet jeigu jūs paprašysite mano leidimo,
neprieštarausiu.
JIS. Aišku. Tai jūs
leidžiate?
JI. Duodu jums
bandomąjį laiką.
JIS. Ačiū. (jis
atsisėda. Ilga pauzė)
JI. Na, ir ko gi jūs
tylite?
JIS. O ką
turėčiau sakyti?
JI. Jeigu jau atsisėdote
prie manęs, tai atėjo eilė mane linksminti.
JIS. Jums tai išeina
geriau.
JI. Ačiū. Dar
nežinote visų mano sugebėjimų. Kaip sakė viena
pasigirti linkusi vodevilio primadona - „pilnu balsu aš
uždainuosiu vakare“.
JIS. Skamba labai daug žadančiai.
JI. Aš savo pažadus visada tęsiu.
JIS. Leiskit dar kartą pakartoti, jūs
įdomi pašnekovė, ir su jumis kalbėtis aš galiu kiek
norit. Bet ne daugiau. O jeigu ruošiatės iš manęs gauti atlygį,
tai negaiškite veltui laiko.
JI. Jūs elgiatės labai keistai. Paprastai
vyrai , be jokių kalbų, pasiruošę eiti prie reikalo.
Jūs pirmumą teikiate kalboms ir visiškai atsisakote veikti.
JIS. Tai ką jūs vadinate
„reikalu“, moka kiekviena sutikta. O štai
protingai ir įdomiai kalbėtis gali toli gražu ne kiekviena.
Nuodėmė praleisti tokį atvejį.
JI. Protingu ir įdomiu pokalbiu jūs tikriausiai
vadinate grubumą ir įžeidinėjimus.
JIS. Galiu paaiškinti, kodėl su jumis taip
elgiausi. Jaučiausi, tarsi mane puola abordažu. Man tai niekada
nepatinka, todėl privalėjau gintis. Jeigu mūsų tolimesnis
pokalbis bus be erotinių atspalvių, aš jausiuosi laisviau ir su
malonumu paplepėsiu su jumis apie karalius ir kopūstus.
JI. Sakykit, kuo aš jums nepatinku? Aš
išsigimėlė? Nuobodi? Nemaloni?
JIS. Visai ne.
JI. Tuomet kokia priežastis?
JIS. Na, pagalvokit pati, kodėl turėčiau
leistis į avantiūrą su nepažįstama moterimi? Jūs
esate patraukli, nesiginčiju. Tikriausiai užmigti su jumis bus
malonu, bet, įmanoma rytoj atsibudęs nerasiu nei piniginės, nei
dokumentų. O gal su jumis kartu darbuojasi jūsų draugužis,
kuris dėl mano piniginės praskels man galvą.
JI. Koks jūs protingas ir atsargus žmogus.
Viską numatote. O kodėl aš jūsų nebijau. Juk taip pat
galit apšvarinti.
JIS. Aš? Jus?
JI. Turiu su savimi nemažai pinigų. Štai,
pažiūrėkit...(atidaro
rankinę, rodo)
JIS. Oho. Ir iš kur?
JI. Uždirbau per pastarąsias keturias
dienas. Jūsų draugužis nepraskels mano galvos?
JIS. Žiūriu, jums neblogai moka.
JI. Nesiskundžiu. Bet ir darbas nelengvas. Ir
reikalauja aukštos kvalifikacijos.
JIS. Jeigu ne paslaptis, kiek imate?
JI. Nesijaudinkit, kaip nors susitarsim.
JIS. Aš kalbu ne apie save, o bendrai.
JI. Tai priklauso nuo laiko, nuo užsakovo
finansinės padėties, nuo mano nuotaikos ir dar daug nuo ko.
JIS. Ir vis tik. Kiek?
JI. O kiek jums negaila?
JIS. Nė kiek. Man šito nereikia ir už
dyką. Domiuosi smalsumo vedamas.
JI. Žinot, ką jums pasakysiu? Kai,
pavyzdžiui, Ispanijoje dama siūlydavo vyrui pasimatymą, - net
gilią naktį ir nepažįstamoje vietoje, - jis eidavo į
jį nesvyruodamas, negalvodamas apie piniginę ir pavojus. Taip
elgdavosi tikri kabaljero.
JIS. Bet mes ne Ispanijoje, tad nevaidinkime komedijos
apie apsiaustą ir špagą. Mes niūrioje mūsų
kasdienybėje, kurioje daug sukčių, apgaulės, nusikaltimų
ir žiaurumo. Be to , reikalas ne tik mano atsargume.
JI. O kur?
JIS. Jeigu būti atviru, semti košę
šaukštu malonu, kai ji švarioje lėkštėje, o ne
bendruomeninėje spjaudyklėje. Atleiskit, nenorėjau
jūsų įžeisti.
JI. Gal nenorėjote, bet įžeidėt. Tačiau
ne grubiais žodžiais, o todėl, kad manęs nenorit. Moteriai
nėra didesnio įžeidimo už supratimą, jog jos
negeidžia.
JIS. Palikime šitą temą. Juk mes
susitarėme.
JI. Mes nieko nesusitarėme.
JIS. Pakalbėkime apie ką nors kitą.
JI. Geriau apie ką nors kitą patylėkim.
Pauzė.
JIS. Jeigu nemėgstate degtinės, gal tikrai
užsisakykime šampano?
JI. Ne dabar. Rytoj ryte.
JIS. Rytojaus ryto nebus.
JI. Bus.
JIS. Nebus.
JI. O kas bus? Tiktai naktis?
JIS. Nieko nebus. Aš
juk pasakiau – jokios lovos.
JI. O aš jums jos ir
nežadėjau. Vedusio vyro netraukia lova dviem atvejais, arba
žmona taip apkerėjo, kad jis nieko daugiau nemato, arba taip
atšaldė, kad meilei jis prarado bet kokį apetitą. Su kokiu
atveju mes turim reikalą?
JIS. (staigiai)
Aš rodosi jūsų prašiau neaptarinėti mano gyvenimo.
Neištarti nė žodžio apie mano žmoną. Ir bendrai,
nieko nekalbėti apie mane.
JI. Tuomet apie ką?
JIS. Apie ką norite,
tiktai ne apie mane.
JI. O aš kaip tyčia
noriu kalbėti tiktai apie jus.
JIS. Kodėl?
JI. Todėl, kad nelaimingas, kad neturite kam
pasiguosti. Ir bijotės manęs
JIS. Aš – jūsų?
JI. Taip. Jūs bijote su manim susidėti, bet
dar labiau bijote palikti mane, grįžti į savo kambarį ir
pasilikti su savimi ir su savo nemiga. Štai kodėl pasilikote su manimi ir
pasiūlėt šampano, nors sieloje mane niekinat. Niekinate ir
trokštat. Juk taip?
JIS. Melas.
JI. Tiesa.
JIS. Ne, jūs klystat.
JI. Ne niekinate, o tik trokštate?
JIS. Ne.
JI. Ne trokštate, o tik niekinat?
JIS. Jūs nepaprastai lengvai mokate erzinti ir
kabinėtis prie kiekvieno žodžio.
JI. Aš kabinėjuosi todėl, kad noriu jus
pakabinti. Nuo pat pradžios kalbu jums apie tai. O jūs,
kažkodėl, manęs bijot.
JIS. Aš nieko nesibijau. Man paprasčiausiai bus
nemalonu ryte atsibusti su nepažįstama moterimi.
JI. Ir nežinoti, kaip jos atsikratyti.
JIS. Aš šito nesakiau.
JI. Tiktai pagalvojot.
JIS. (aštriai)
Nenoriu jūsų įžeisti, tačiau turiu pakartoti
dešimtą kartą – aš ne iš tų, kurie randa
laimę meilėje su valandiniu apmokėjimu. Gal aš
senamadiškas, bet pasikeisti neketinu.
JI. Ir nereikia. Jūs man patinkate būtent
toks. (vyras išima
piniginę, iš jos pinigus ir deda ant stalo) Štai
paimkite.
JI. Kas tai?
JIS. Atlyginimas už jūsų
sugaištą laiką. Jums reikėjo užsidirbti, aš
pasiruošęs sumokėt. Su sąlyga, kad atsikabintumėt.
JI. Mes aptarsime šitą sandorį
vėliau.
JIS. Ne, dabar. Jei mažai, aš
pasiryžęs pridėti. (vėl
atidaro piniginę)
JI. Aš įpratusi pinigus užsidirbti
sąžiningai...
JIS. Mane linksmindama jūs juos sąžiningai
ir užsidirbot. Nuotaika buvo bjauri, jūs ją pakėlėte.
Imkite ir eikit.
JI. (karčiai,
su tikru nusivylimu) Tikriausiai jums iš tiesų labai nepatinku.
(patylėjus) Arba jus prie manęs labai traukia. Kad pasiguosčiau,
sustosiu prie antrojo varianto. Kodėl jūs mane vejat?
JIS. Todėl, kad man iš tiesų pradeda
vaidentis, jog pradėjau jumis domėtis daugiau nei galima sau leisti.
JI. O jūs visada žinote kiek galima sau leisti?
JIS. Žinoma. Kaip sakoma, gerk, bet nepasigerk,
mylėkis, bet neįsimylėk. Paimkite pinigus
JI. Jeigu aš juos paimsiu, tai tik ryte.
JIS. Žaviuosi jūsų užsispyrimu.
JI. O aš – jūsų nepalenkiamu
charakteriu.
9.
Vyras eina prie savo stalo, ryžtingai susirenka
daiktus ir ruošiasi išeit. Moteris prieina prie jo staliuko.
JI. Atsiprašau, čia užimta?
JIS. (susierzinęs)
Laisva. Laisvas visas stalas, nes aš pabaigiau vakarienę ir
išeinu.
JI. Vadinasi, aš galiu kol kas pasėdėti.
JIS. Kaip norit.
(moteris sėda) O, ko jums dar reikia?
JI. Pasakyti keletą žodžių
atsisveikinimui.
JIS. (sėdasi)
Na?
JI. Žinote kodėl prieš valandą
priėjau prie jūsų?
JIS. Nutuokiu.
JI. Ne, nenutuokiat.
JIS. Na, tai pasakykit.
JI. Aš seniai sėdėjau netoliese ir jus
stebėjau. O jūs į mane nė nežvilgtelėjot. Bet
aš nepykstu – kam jums į mane žiūrėti. Ir
štai aš sėdėjau sėdėjau ir staiga pagalvojau
– jūs dabar išeisit ir aš niekada niekada jūsų nepamatysiu.
Ir įsivaizdavau kaip jūs vienas kylate į savo pliką
nejaukų kambarį, ir supratau, jog jeigu išeisit, tai aš jau
niekuo negalėsiu jums padėti. Tada staiga atsistojau ir priėjau,
nieko nesitikėdama ir nelaukdama. Paprasčiausiai priėjau.
JIS. (tyli
nežinodamas kaip reaguoti) Nežinau ką atsakyti...
JI. Nieko atsakyt ir nereikia. Pamirškit,
štai ir viskas.
JIS. Prisipažinkite, kad visa tai jūs tik
ką sugalvojot.
JI. Gali būti. Bet neprisipažinsiu.
JIS. Esu tikras, kad sugalvojot, bet vis tiek malonu.
JI. Ką gi, šita nata mes ir pabaigsime
mūsų neįvykusią pažintį. (tyla)
JIS. Jūs keista moteris.
JI. Ačiū už komplimentą. Aš
pasistengsiu jo nusipelnyti.
JIS. Protinga, išsilavinusi, ne atsipalaidavusi,
gerai išauklėta...Bet tačiau...Teisybė, labai keista.
JI. O argi blogai būti keistuole?
JIS. Na, ne iki tokio laipsnio.
JI. Geriau būti, kaip visos?
JIS. Ko gero.
JI. Tačiau būti normalia – nuobodu.
Bet jeigu jūs mėgstate nuobodulį, nuobodžiaukit toliau.
Moteris grįžta prie savo stalo. Vyras, po
kurio svyravimo, pasuka prie jos.
JIS. (neryžtingai)
Žinot, ką aš pagalvojau... Gal iš tiesų pakilkime
į mano kambarį?
JI. Kam? Juk jūs padorumo pavyzdys.
JIS. Išgersim kavos.
JI. (rodo į
savo puodelį) Kavos duoda ir čia.
JIS. Na, ne kavos, tai ko nors kito.
JI. (su
pašaipėle) Šampano?
JIS. O kodėl gi ne?
JI. Jūs pats sakėte, kad šampano
nesitikėčiau.
JIS. Liaukitės. Restoranas jau užsidaro. Laikas
išeiti.
JI. Eikite.
JIS. O jūs?
JI. O aš pasilieku.
Jis. Kodėl?
JI. Juk aš jums nereikalinga net veltui. Taip, regis,
sakėt?
JIS. Kodėl veltui? Aš pasiruošęs
mokėti.
JI. Ir toks principingas mylėsitės su
parsiduodančia moterimi?
JIS. Galų gale, mums nebūtina mylėtis.
JI. Tai kodėl kviečiate mane į savo
kambarį?
JIS. Pakalbėti. Jūs įdomi
pašnekovė... Žinote daug poezijos..
JI. Nejuokinkit...būkit sąžiningas bent
prieš save...
JIS. Na gerai, mes juk žinom apie ką kalbam.
Kas toliau?
JI. Niekur aš su jumis neisiu...
JIS. Bet juk pati siūlėt.
JI. Neprisimenu. O jeigu siūliau, tai tada ir
reikėjo sutikti. O dabar aš persigalvojau.
JIS. Jūs žaidžiate su manim kaip katė
su pele.
JI. Gali būti. Tik bijau, kad katė pati
netaptų pele.
JIS. Aš nesuprantu. Juk neseniai man kalbėjote
tokius žodžius... Kad aš jums, tarsi, patinku...
JI. Taip. Ir tų žodžių neatsisakysiu.
Bet iš jūsų tų žodžių aš
negirdėjau.
JIS. Ar tik nenorite iš tiesų, kad
prisipažinčiau jums meilėje?
JI. O kodėl ne?
JIS. Mes vos pažįstami.
JI. Iš vis nepažįstami.
JIS. Šitą trūkumą dar galim
pašalinti.
JI. Juk jūs ne šalininkas lengvų
pažinčių.
JIS.
(nusivylęs) Aš matau, man jūsų neįkalbėti.
JI. Norit patarimo? Štai jūs kviečiate
mane paskaityti eilėraščių. Galiu tiesiog čia jums
ką nors paskaityti pradžiai. Rachmaninovas parašė
romansą pagal Hugo tekstą. Vadinasi „Jie atsakė“.
Paskaityti?
JIS. Ne. Aš norėčiau gauti atsakymą
į savo klausimą.
JI. (nutraukia)
Jūs paklausykit. Šitas Hugo eilėraštis gana įdomus.
Kiekvienoje eilutėje kažkokie nežinomi „jie“,
užduoda ilgus jaudinančius klausimus. O kiti „jie“ arba
tiksliau „jos“, į juos atsako.
Paklausė jie
“Kaip plaukiančiu laivu,
Mums balta
žuvėdra skrieti bangomis,
Kad mūsų
sargai nepavytų““
(po neilgos pauzės)
„Irkluokite“
- jos atsakydavo
JIS. Visa tai labai įdomu, bet kokį tai
ryšį turi su patarimu, kurį norėjote man duoti?
JI. O štai ir patarimas.
Paklausė jie
„Kaip gražuoles patraukti
Be burtų:
kad pačios į aistringus žodžius
jos prie
krūtinės mums priglustų
JIS. Na, ir...
JI. „Mylėkite““ - jos
atsakydavo.
JIS. Užuominą supratau. Bet mūsų
atveju apie meilę negali būti net kalbos.
JI. Tai yra jūs siūlote man mylėtis,
bet be meilės?
JIS. Galima pasakyti ir taip. Aš noriu, kad
mūsų santykiai būtų statomi labai proziškai, be
bereikalingos romantikos.
JI. (sausai)
Tai kreipkitės į portjė, ir jis už nedidelį
atlygį, pasiūlys jums merginą nakčiai. Iki pasimatymo. (kadangi vyras nejuda, ji pakartoja)
Aš pasakiau „iki pasimatymo“.
JIS. Rytoj išskrendu.
JI. Tuomet likite sveiki.
Vyras lėtai grįžta prie savo staliuko.
Pasiima portfelį, pasuka prie išėjimo, bet sustoja prie jos
staliuko.
JIS. Jūs pasiliekate? Medžiosite kitą
klientą?
JI. Norite man ką nors parekomenduoti?
JIS. Tarp mano bičiulių nėra tokių
nuotykių ieškotojų.
JI. Tikriausiai blogai pažįstate savo
bičiulius.
JIS. Labanakt
10
Vyras išeina. Moteris
lieka viena. Matosi, kad ji nusiminusi ir nusivylus. Restorane prigęsta
šviesa, ženklas, kad reikia išeiti. Ji žiūri į
sąskaitą, deda ant jos pinigus ir ruošiasi išeiti. Tuo metu
vėl grįžta vyras.
JIS. Jūs dar čia? O
aš bijojau, kad jau išėjot.
Ji. Ko jūs norit?
JIS. Aš
įsivaizdavau, kaip sėdžiu savo kambaryje vienas pats su savimi,
ir man pasidarė neramu. Tokiais atvejais mane aplanko tokie depresijos
priepuoliai, jog aš... Vienu žodžiu...Jūs manęs
klausėt, kodėl kviečiu jus į savo kambarį? Tai štai,
aš atsakysiu: kad ten nebūčiau vienas. Suprantate?
JI. (rimtai) Aš
jus labai gerai suprantu.
JIS. Jūs mane visą
laiką provokuojate, kartais net tyčiojatės, bet man su jumis
kažkodėl įdomu. Bent jau geriau nei vienam. Užtat
prašau: einam pas mane. Aš nieko iš jūsų nereikalausiu
ir bet kokiu atveju sumokėsiu.
JI. Na, gerai.
(šypsosi) Esu mergaitė be patirties, nemoku priešintis.
JIS. (netiki savo sėkme)
Jūs, iš tiesų, sutinkate?
JI. Juk pasakiau, kad taip.
Bet man atrodo, jūs nelabai tuo džiaugiatės. Atrodote labai
pasimetęs.
JIS. Greičiau,
laimingas...
JI. Panašu, jog
laimė jus užgriuvo taip netikėtai, kad nesuspėjote
atšokti į šalį...
Jis. Tai einam?
JI. Einam. (atsikelia,
pasiima rankinę) Palaukite minutėlę, turiu atsiskaityti su
oficiantu.
JIS. Aš atsiskaitysiu.
JI. Nereikia jo kviesti,
aš noriu nueiti pati. (eina prie išėjimo)
JIS. Jūs
grįšit?
JI. O jūs lauksit?
JIS. Jūs manimi
abejojat?
JI. O jūs manimi?
JIS. Abejoju.
JI. Ir teisingai darot.
Moteris išeina, ir vyrui pasirodo, kad ilgam. Jis
laukia jo neramiai, sekdamas žvilgsniu. Moteris grįžta.
JIS. Apie ką su oficiantu
šnibždėjotės?
JI. (su lengvu
juokeliu) Skaitėme vienas kitam eilėraščius.
Pradėjote pavyduliauti?
JIS. Gali būti.
JI. Na, ką gi, aš pasiruošusi.
JIS.
(žengęs kelis žingsnius sustoja) Man pasidarė
truputį baisu.
JI. Man taip pat.
JIS. Ko jūs bijotės? Manęs?
JI. Ne, savęs.
JIS. Ir aš savęs. Na, mes einam?
JI. Einam.
ANTRAS
VEIKSMAS
Kambarys viešbutyje. Įeina vyras ir moteris,
abu jaučiasi sukaustyti.
JIS. Na, kaip jums čia patinka?
JI. Nežinau...Viešbutyje, net gerame,
visuomet yra kažkas standartiškai sterilaus...Staliukas, sanitarinis
mazgas, lova...Joje niekada nesijauti kaip namuose...
JIS. Kiek galiu suprasti, jums dažnai tenka
būti viešbučiuose. Profesijos ypatumas.
JI. Tikriausiai. Ir kas iš to?
Jis. Nieko.
JI. Tai kam dar klausinėti? (pauzė, vyras
nori apkabinti moterį, ji išsisuka)
JIS. Aš nesuprantu, - nejaugi mes nieko
nesutarėme?
JI. Mes iš viso dėl nieko nesitarėme.
Jūs paprašėt, aš atėjau.
JIS. Tikiuosi, tu nepulsi manęs įtikinėti,
jog aš tau antrasis?
JI. Net nepagalvosiu.
JIS. Štai kaip? O tu jų
daug turėjai?
JI. Pakankamai.
JIS. Vadinasi, patirties yra?
JI. Nemažai.
JIS. Pasidalinsi?
JI. Mes vėl perėjome prie „tu“?
JIS. Lovoje vienas į kitą nesikreipia
„jūs“.
JI. Mes dar ne lovoje.
JIS. Bet juk būsim. (nori apkabinti)
JI. Jūs nusprendėte, kad jeigu aš sutikau
čia ateiti, tai jau galima ir nesiceremoninti?
JIS. Nereikia vaizduoti, kad prieš vidurnaktį
jūs atėjote pas vyriškį gerti arbatos.
JI. Žinoma ne tam, kad gerti arbatos. Mes gersim
šampano.
JIS. Liaukitės juokauti. Iš kur aš dabar
jo paimsiu? (vėl mėgina
apkabinti)
JI. (visai
nereaguodama į jo apkabinimus) Nevaidinkite aistros.
JIS. O aš jos ir nevaidinu. Prie naujos moters
vyrą traukia ne aistra o smalsumas.
JI. (sausai)
Tenkinkite savo smalsumą be rankų pagalbos. Pavyzdžiui,
uždavinėkite man klausimus, o aš į juos atsakinėsiu.
JIS. Vadinasi jūs atėjote čia
paprasčiausiai pasikalbėti? Į šitą kambarį?
JI. Žinoma. Pagal jus geriau kalbėtis lauke?
Ten šalta, vėjas ir lietus.
(kadangi jis laiko ją apkabinęs vis dar, ji tęsia) Jeigu
jūs manęs tuojau pat nepaleisite, išeisiu.
Vyras paleidžia moterį, pauzė.
JIS. Jeigu šitie kaprizai tęsis ir toliau,
tai ko jūs čia atėjote?
JI. Gal todėl, jog kaip ir jūs,
jaučiuosi vieniša.
JIS. Ką tu, spurdanti naktine peteliške, gali
žinoti apie vienatvę. Apie tikrą vienatvę, kai tu neturi
kam pasakyti nei žodžio, niekam negali atverti sielos, nėra kas
tave suprastų ar atsišauktų. Kai tu jautiesi vienišas, net
jei tave supa žmonės, netgi jei greta tavęs miega artimiausias,
bet iš tiesų svetimas žmogus. (ilga pauzė) Na ką, mes taip ir žiūrėsime
vienas į kitą?
JI. Nusiraminkite ir sėskitės. Jūs
paprasčiausiai nesat užtikrintas savimi ir nežinote kaip elgtis.
Štai ir mėtotės į kraštutinumus, nuo drovumo iki
akiplėšiškumo, kurį laikote drąsa.
JIS. Tai teisybė, atleiskit.
JI. Ir jeigu jūs elgsitės nederamai, aš
išeisiu.
JIS. Kokį naują žaidimą vėl
sugalvojote?
JI. Seno tęsinį. Tiktai, kaip futbole, po
pertraukos mes keičiamės vartais. Restorane jūsų siekiau
aš, o dabar siekiate manęs jūs. Pademonstruokite savo
gebėjimus.
JIS. Tiesą sakant, visai nemoku.
JI. Aš tai jau pastebėjau. (pauzė)
3.
JIS. Man kažkaip sunku su jumis atnaujinti
pokalbį. Jūs net nepasisakėte savo vardo.
JI. Jeigu norite, vadinkite mane Vera. Arba
Nadežda. Arba Liubov.
JIS. O tikrasis?
JI. (prieina
prie lango) Koks blogas oras lauke...
JIS. (irgi
prieina) Taip, šalta ir nejauku...Kažko nesiklosto mūsų
susitikimas.
JI. Nenusiminkit, turime prieš akis visą naktį.
Gal susiklostys. Viskas priklauso nuo jūsų.
JIS. Kodėl neklausiate mano vardo?
JI. Todėl, kad žinau.
JIS. Iš kur?
JI. Nesvarbu. Negaliu tik nuspręsti, kaip į
jus kreiptis. Vadinti Serioža dar anksti, o ponas Odincovas skamba per
daug formaliai.
JIS. Laikysimės auksinio vidurio. Galite mane
vadinti Sergejumi.
JI. Aš tikiuosi nusipelnysiu teisės vadinti jus
truputį intymiau.
JIS. Kaip jūs sužinojote mano vardą?
Apačioje, pas administratorių?
JI. Nesvarbu. Sužinojau ir sužinojau.
Negarsus beldimas į duris.
JIS. (nustebęs)
Beldžia, ar man pasirodė?
JI. Ne, nepasirodė.
JIS. (sunerimęs)
Kas tai galėtų būti?
JI. Atidarykite ir
sužinosit.
JIS. Neatidarysiu.
JI. Bijote, kad kambaryje pamatys mane? Nebijokit,
dorovės policijos jau nebėra.
Jis atidaro, o kai pasigirdus triukšmui ir balsams
grįžta, tai su vežimėliu, šampanu, bokalais, ledais ir
lengva užkanda.
JIS. Štai...Šampanas...Atsiuntė iš
restorano. Ir pinigus imti oficiantas atsisakė. Sako,
sumokėta. Keista. Aš nieko neužsisakinėjau.
JI. Nieko nuostabaus. Likimo dovanos.
JIS.
(suvokęs) Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai
turėjau padaryti aš, bet nesusivokiau. Aš tikras asilas.
JI. Pasistenkit ateityje pasitaisyti. (ima rankinę ir eina durų link)
JIS. Palaukite, kur jūs vėl?
JI. Nesijaudinkite, aš grįšiu.
JIS. Tikrai?
Ji. Nejaugi galvojate, kad noriu likti be
šampano?
Išeina. Nežinodamas ko griebtis jis eina
prie durų, grįžta, nusivelka švarką, vėl
apsivelka, grįžta ji.
Она в нарядном
платье, в руках коробка и букетик цветов.
JIS.
(apsidžiaugęs ir nustebęs) Kur ir kaip jūs suspėjote taip greitai pasikeisti?
JI.
Nusprendžiau vėl iššaukti jūsų smalsumą. (apžiūrėjus kambarį) Na, kodėl niekas neparuošta?
JIS. O ką reikia paruošti?
JI. Koks vis tik jūs nenuovokus. Perstumkime
staliuką čionai.
Pastumia
staliuką į kambario centrą.
Dabar pripilkit
į vazą vandens.
Moteris išima iš dėželės
staltiesę, uždengia stalą, pastato žvakides
išėmus iš tos pačios dėžės, vyras jai padeda
su šampanu, indais, moteris deda į vazą gėles, vyras
uždega žvakes. Dabar stalas atrodo šventiškai.
JIS. Kur jūs visa tai gavote? Juk nebuvote tik
porą minučių. Ir iš kur ši suknelė? Iš kur atsirado gėlės?
JI. Paslaptis.
JIS. Jūs reta moteris.
JI. Tikriausiai, anksčiau su moterimis jums ne labai
sekdavosi. Užgesinkite šviesą.
JIS. Jauku ir gražu. Aš taip
nesugebėčiau.
JI. Jūs žiūrite į mūsų
susitikimą kaip į sandorį, aš noriu kad jis taptų
pasimatymu. Na. Juk jūs šeimininkas. Gal pakviesite mane
atsisėsti ir atidarysite butelį?
JIS. Jūs viską sutvarkėt ir aš
jaučiuosi svečiu.
JI. Tuomet aš atsisėsiu nekviesta.
Atsisėda. Vyras pilsto šampaną.
JIS. Suruošėte puikią šventę.
JI. Tai išgerkim už ją. „Šįvakar
šventė pirmoji su tavimi, ir vadinkim tą šventę
išsiskyrimu“.
Geria.
5
JIS. Turiu pripažinti, kai norite jūs tampat
labai patrauklia.
JI. Aš visada to noriu, bet ne visada išeina. (išvengdama jo apsikabinimo) Jeigu
jūs nežinote kur dėti rankas, geriau įpilkite dar. Mano
bokalas tuščias, nematot?
JIS. (įpila,
grįžta į savo vietą) Už ką geriam dabar?
JI. Už meilę. Už reikalo sėkmę.
Už susitikimą. (Su lengva ironija) O
gal atsistokime ir išgerkim už nuostabias moteris? Juk jūs esat
didelis moteriškosios lyties gerbėjas ir žinovas.
JIS. Na... tokiu atveju siūlau
bruderšaftą.
JI. Neverta. Ir sakymas „tu“ nelabai
pažįstamiems žmonėms man nepatinka. Pavyzdžiui,
aukštesnėje padėtyje esantis būna linkęs taip
bendrauti su esančiu apačioje. Labai dažnai tai ne artumo
požymis, o chamiškumo prasiveržimas. (žiūrėdama
į vyrą) Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
JIS. Aš priimu jūsų priekaištą.
Bet dabar tas „tu“ jau yra kitoks, ne toks, kaip anksčiau. Ne
niekinantis, o draugiškas. Ir jis bus abipusis. Jūs sutinkat?
JI. Truputį palaukim. Tam dar neatėjo
laikas. Tarp kitko, apie niekinantį „tu“. Jeigu teisingai
supratau, jums nepatiko, kad atsisėdau už staliuko, ir prastai
šnekant, pradėjau jus kabinti. Pagal jus, taip elgtis gali tiktai
žinomos padermės moterys.
JIS. Kažkokia prasme, taip.
JI. O jeigu ne aš, o jūs būtumėt prie
manęs prisėdęs, pradėjęs man žerti komplimentus
ir siūlyti su jumis praleisti naktį, tai būtų buvę
moralu?
JIS. Na... Taip, tai būtų buvę moralu.
JI. Kodėl?
JIS. (patraukia
pečiais) Kažkas gi turi parodyti iniciatyvą, kitaip
išmirs žmonių giminė.
JI. Parodyti iniciatyvą? Puiku. Bet kodėl ne
aš? Kai aš pradėjau su jumis kalbėti apie restorane,
jūs tai palaikėte begėdyste. O jeigu aš būčiau
pamėginusi jus dar ir apkabinti, kaip dabar mėginote jūs?
Ką tada apie mane pagalvotumėt?
JIS. Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles...
JI. Išeina, kad šitame žaidime moteriai
leidžiama būti tiktai grobiu, bet ne medžiotoju. Aš
tokių taisyklių nepripažįstu.
JIS. Moterys medžioja taip pat. Tiktai turi kitokius
būdus.
JI. Meskim šituos juokelius. Aš matau, kad
visos šnekos apie lyčių lygybę, apie praeityje likusias
dogmas, seksualinę laisvę ir taip toliau, nevertos suskilusio
skatiko. Iš tiesų moralė lieka tokia pati: vyrui galima viskas,
o moteriai – mažai kas. Ji turi sėdėti, kukliai nuleidus
akis, ir laukti, kol ja susidomės. O jeigu tokios moralės
nepripažįstu, mane laiko dievai žin kuo. Taip?
JIS. Taip ir ne taip.
JI. Tai tuomet kodėl, vos kalba pasisuka apie
padorumą, taip laukiama iš moters kuklumo, švaros, drovumo ir
t.t. Kodėl to paties nelaukiama ir iš vyrų? Kodėl,
aukštąja kalba šnekant, yra puolusios moterys, tačiau
nėra puolusių vyrų?
JIS. Pagal jus elgesio normas moterims išgalvojo
pikti negeri vyrai? Bet jos glūdi pačioje gamtoje. Kaip tik apie tai,
tarp kitko, šiandien buvo kalbama konferencijoje.
JI. Pagal jūsų biologinę
psichologiją? Taip, regis, vadinasi jūsų specialybė. Tai ne
nuobodu?
JIS. Ką jūs? (atgyja) Tai baisiai įdomu. Ir žinote,
kame čia esmė? Reikalas tame, kad mūsų psichologija,
mūsų supratimas apie draudimus ir leidimus, apie gėrį ir
blogį...Atleiskite, jums tai, iš tiesų nuobodu.
JI. Kodėl gi? Tęskite.
JIS. Ne, tai įdomu tiktai man. Jums tai bus
pernelyg specialu ir nesuprantama.
JI. O ko čia nesuprasti? Galiu pasakyti daugiau.
Juk žmogus ne tik mąstanti būtybė,, jis dar ir gyvulys,
turintis biologinę prigimtį. Jame nuo gimimo glūdi įgimti
instinktai, troškimai ir baimės. Įgimtos psichologijos
slopinimas auklėjimu ir tradicijomis veda prie visokiausių
kompleksų ir netgi dvasinių negalavimų. Šitie klausimai
nuodugniai ištyrinėti kapitaliniuose Fokso, Kislevskio ir Zarembos
darbuose.Очень сокращено А что тут непонятного? (Тоном
лектора, вполне серьезно, но с веселыми искорками в глазах.) Мне кажется, вы хотели сказать,
что наша психология, наши представления о запретном и разрешенном, о добре и
зле с самого раннего детства складываются под влиянием семьи, школы,
наставников, сверстников, книг, фильмов, национальных обычаев и традиций,
короче – нашей общественной среды. В результате формируется психология,
внушенная обществом, или, по-другому, психология социальная.
Мужчина
слушает ее с нарастающим изумлением. Женщина продолжает. Речь ее льется
свободно и естественно.
Но человек не только разумное существо, он еще и животное, имеющее биологическую природу. В нем от рождения заложены природные инстинкты, желания и страхи. Подавление естественной психологии человека воспитанием и жизнью в обществе ведет к всевозможным комплексам и даже душевным расстройствам. Эти вопросы подробно изучены в капитальных работах Фокса, Кислевского и Зарембо.
JIS. (sprogsta) Paklausykite,
velniai rautų, ką visa tai reiškia?
JI. (nekaltai) kas
būtent?
JIS. Juk tai mano pranešimas. Beveik žodis
į žodį.
JI. Tiesa? Kas galėjo pagalvoti?
JIS. Liaukitės durnių klijuoti. Kas jūs
tokia, griebtų velniai?
JI. Juk jūs žinot – lengvo elgesio mergina.
JIS. Liaukitės. Jūs irgi ten buvote? Kodėl
aš jūsų nemačiau? Jūs psichologė.
JI. Kiekviena moteris psichologė.
JIS. Puikiai suprantate, kad kalbu apie jūsų
specialybę. Psichologė, biologė?
JI. Ne.
JIS. Aš nieko čia nesigaudau. Kas jūs,
kaip jūs? Iš kur jūs mokate kalbas? Ir kodėl jūs
žinote mano darbus? Esu tikras, kad jūs mane šnipinėjate,
bet kam visa tai?
JI. Užtikrinu jus, kad tai netiesa. Aš tiesiog
domiuosi jumis.
JIS. Ne, čia kažkas ne taip. Čia slypi
kažkokia mįslė...
JI. Aš jau minėjau, kad visos mįslės
įdomios tik tol, kol nerandamas į jas atsakymas. O tuomet jos
pasirodo labai paprastos ir atneša nusivylimą.
JIS. Viena man jau seniai aišku – jūs ne
mergina nuo asfalto. Tam jūs per daug išsilavinusi ir
protinga,
JI. Ir išsilavinusios moterys turi
užsidirbti pragyvenimui.
JIS. Man atrodo, aš girdėjau jūsų
balsą. Mes nebuvome susitikę anksčiau?
JI. Ne. Norisi galvoti, jog jei būtume kur nors
susitikę, būtumėt mane prisiminęs.
JIS. Tai tiesa.
JI. Nesukit sau galvos su mano tariamu mįslingumu.
Geriau tęskime ginčą.
JIS. Iš pradžių išgerkim. Už
mūsų susitikimą.
JI. Už susitikimą mes jau gėrėm.
JIS. Ne, mes gėrėm už
išsiskyrimą. Jūsų tostas buvo nevykęs,
peržaiskime jį iš naujo.
JI. Sutinku.
(susidaužia, geria)
Duok man savo lėkštę, aš
tavimi pasirūpinsiu. (Padeda jam
užkandį.)
JIS. Ačiū.
JI. Grįžkime prie mūsų ginčo. Man
tai svarbu.
JIS. Argi mes ginčijomės? Apie ką?
JI. Jūs žadėjote man paaiškinti,
kodėl galite rinktis moterį kuri jums patinka, o aš negaliu.
JIS. Tai ne visai taip. Vyras renkasi, bet moteris turi
teisę sutikti arba nesutikti su jo pasirinkimu. Todėl rezultate
renkasi ir ji.
JI. Bet tai nelygiavertis pasirinkimas. Sakykime, į
puotą atėjo šimtas damų, ir šimtas kavalierių, ir
iš šito šimto vyrų penki nusprendė šokiui
pakviesti mane. Aš turiu galimybę iš penkių pasirinkti
vieną, tiesa? Bet jie juk rinkosi iš šimto.
JIS. Matomai, gamta padarė ką žinojusi:
vienaip ar kitaip visi susiranda sau porą.
JI. Ne visi.
JIS. (patylėjęs)
Taip, ne visi.
JI. Ir ne visada ta pora tampa sėkminga.
JIS. Tai irgi tiesa.
JI. Vadinasi jūs manote, kad moteris visuomet turi
būti ne smičiumi o smuiku?
JIS. Reikalas ne tame, ką aš manu ir ko ne.
Paprasčiausiai taip sutvertas pasaulis.
JI. Bet kodėl? Argi moterys neturi teisės
ieškoti savo laimės ir siekti jos? Argi vyrai ir moterys ne
lygūs?
JIS. Lygybė nereiškia vienodumo. Katinas ir
katė taip pat biologiškai lygūs, bet biologiškai jie
skirtingi ir elgiasi skirtingai. Taip ir žmonės. Moteris
fiziškai negali paimti vyro. Visada jis ją ima, o ji atsiduoda.
Iš čia skirtingos elgesio normos: jis renkasi, ji laukia, kada
ją pasirinks.
JI. Išeina, kad moteris negali ieškoti pati?
JIS. Ne ji turi ieškoti, o ją turi surasti.
Štai kodėl pagrindinis moters elgesio bruožas – būti
patrauklia.
JI. O gal tai ne biologijos o auklėjimo ir
tradicijų klausimas.
JIS. Visose tautose tradicijos skirtingos. Bet visur mes
matom tą patį: vyras ieško moters, renka ją, siekia jos,
perka ją, ima ją. Bet ne atvirkščiai. O bendrai, vyras
persekioja moterį tol, kol ši nesupras.
JI. Tai senas pokštas.
JIS. Be to, kovoti prieš nusistovėjusias normas
vienai yra beviltiška ir nesąmoninga. Ir jeigu prieštarauti
prigimčiai, tai tikrai atves prie neurozių ir stresų. Geriau
baikime šį ginčą.
JI. Prašau. Aš net pakviesčiau jus
šokiui, bet esu tikra, kad jūs nemokat.
JIS. Kodėl gi, moku. Truputį blogiau už
lokį, bet už dramblį geriau.
JI. Tai gal pamėginkim? (traukia jį už rankos šokiui ir daro keletą
žingsnių)
JIS. Ne, neverta. Liksit be kojų.
JI. Vadinasi ir jūs turite problemų, nors
esate didelis lyčių specialistas. O kaip reikalai praktikoje?
JIS. Praktiškai, visas mano laikas užimtas
darbu.
JI. O vaikai? O mylima žmona? (sarkastiškai) Kuri jums
patinka visais atžvilgiais?
JIS. Vaikų aš neturiu.
JI. Gal ir žmonos nėra?
JIS. Na, jeigu teisybę, tai ir žmonos dabar
nėra.
JI. „Dabar“ - tai šiuo metu, kol
jūs viešbutyje?
JIS. Iš viso nėra. Jau du metai.
JI. Bet, žinoma, yra mylima draugė.
JIS. Ir draugės nėra.
JI. (iš
ties nustebusi) Kaip gi taip? Psichologas tai pavadintų sunkiu atveju/
JIS. Viskas ne taip blogai, kaip manot. Viskas daug
blogiau.
JI. Kas su jumis nutiko?
JIS. Nieko ypatingo. Labai triviali istorija.
JI. Tai papasakokit ją.
JIS. Geriau išgerkim, gerai? (jis pripila bokalus, susidaužia)
JI. O dabar pasakokit.
JIS. Kad ir pasakoti nėra ko. Savo laiku aš
vedžiau. Buvau tada jaunas ir kvailas. Bendrai, ne toks jaunas, koks
kvailas.
JI. Na, ir kas paskui?
JIS. Vieną rytmetį aš atsibudau ir
supratau, kad visai neturiu apie ką su ja kalbėtis. Mūsų
bendri interesai tiktai lovoje, ir tai jie vysta su kiekviena diena. Ir vietoje
to, kad šitą klaidą taisytume, mes pradėjome vienas
kitą kankinti.
JI. Iš tiesų triviali istorija. O kodėl
taip atsitiko?
JIS. Vyras visada labai pavargsta nuo santuokos. Nuo
būtinybės kiekvieną dieną būti kartu. Nuo
negalėjimo užsidaryti savyje. Nuo suvokimo, kad jis yra
surištas. Moterys mėgsta mus laikyti ant trumpo pavadėlio,
nesuprasdamos, kad kuo jis trumpesnis, tuo stipriau mes norime
ištrūkti.
JI. Bet jūs vis tik ištrūkote?
Jis. Taip, mes išsiskyrėm.
Ji. Ir tai viskas?
JIS. Ne. Paskui aš pasenau, tapau dar kvailesniu, ir
vedžiau antrą kartą...
7
JI. Viliuosi šį kartą jūs pasirinkot
tinkamą.
JIS. Na, aš po pirmos santuokos moterų vengiau,
bet ji mane kažkokiu tai būdu išžiūrėjo.
Štai jums, tarp kitko, pavyzdys, kas ką renkasi.
JI. Kodėl jūs ją vedėt?
JIS. O kodėl mes iš vis vedam? Jūs
galvojate todėl, kad giminingos sielos? Iš noro niekuomet nesiskirti
ir mirti tą pačią dieną? Ne. Iš kvailumo. Atsitiktinumo.
Dėl lieknos talijos ir gražaus nertinio. Po dviejų metų
žmona mane išdavė su kažkokiu menkysta. Ir aš ją
išvijau. O jeigu pasakoti tiksliai, išeiti reikėjo man, nes
didesnė turto dalis liko pas ją. Taip būna visada.
JI. Jūs mylėjot ją?
JIS. Ne, nelabai. Greičiau labai ne. Bet man tai
buvo didelis smūgis.
JI. Kodėl, jeigu ne taip jau mylėjot?
JIS. Na, žinot ką... Pareiti namo ir
užtikti žmoną su kitu...
JI. Aš jus suprantu kur kas geriau, nei
manot...Ir jūs iki šiandien pergyvenat?
JIS. Dabar jau ne. Bet nuo moterų stengiuosi
laikytis atokiau. Nudegiau du kartus, užteks. Kaip dainuojama romanse, jau
aš netikiu meile.
JI. Na, bet su moterimis susitinkama ir be meilės, o
taip...Dėl patogumo.
JIS. Bijau. Užtenka minutei užsižiopsot,
ir tu pinklėse. O iš jų ištrūkti nepaprastai sunku.
Moterys žino, kad jos mums reikalingos fiziologiškai. Ir tuo
begėdiškai naudojasi. Ir iš viso, kas jose gero?
JI. Moteryse. Labai daug. O kas blogo?
JIS. Jos paskandina buityje, reikalauja pinigų,
mėgsta aiškintis santykius, atskiria nuo draugų... (po pauzės) O kas blogiausia,
trukdo dirbti.
JI. Yra nuomonių, kad su moterimis visada
linksmiau.
JIS. Su tokiomis kaip jūs, gal. Bet su kitomis...(pauzė) Tiesa, ir jom su manimi
nuobodu. Aš žmogus atsilikęs: mėgstu rinkti grybus,
klausytis klasikinės muzikos...
JI. Jūs nusivylęs dviem moterimis, o perkeliate
tai ant visų.
JIS. Nežinau kaip moterys, o žmonos vienodos
visos. Jas kaitalioti neturi jokios prasmės. Randu džiaugsmą
tiktai darbe.
JI. Ne viskas sekėsi, todėl darbas jums, tarsi
būdas apgirsti.
JIS. Mes visi norim vieno – laimės.
JI. Bet mes menkai nutuokiame, iš ko ji susideda. Ir
jeigu neteisingai pasirinkome tikslą, tai kuo labiau užsispyrę
siekiame laimės, tuo labiau nuo jos tolstam. Štai kur nelaimė.
JIS. Taip, tai tiesa...
Pauzė. Abu susimąsto. Moteris vėl prieina
prie lango ir vedžioja pirštu ant stiklo.
JIS. Ką jūs ten pamatėte pro
langą?
JI. Vis tą patį: sutemos, blausūs
žibintai, lietus... Ir pasiutusį plikų šakų
šokį pučiant vėjui. Vėjas, vėjas visame baltame
pasaulyje...Jūs rytoj skrendat?
JIS. Taip.
JI. Kada?
JIS. Anksti ryte.
JI. Vadinasi, jau šiandien.
JIS. Žiūriu, jūs visai nusiminėt.
JI. Taip... Mes sėdim, kalbamės, o rytas vis
artėja, šaltas, pilkas, rudeninis rytas…
Vyras prieina iš už nugaros ir apkabina ją
už pečių. Ji žiūri pro langą.
JIS. Ką jūs rašote ant stiklo?
JI. Taip, nieko. Mūsų vardus.
„Sergejus plius nepažįstamoji lygu meilė“.
JIS. O aš vis dar nežinau šitos
nepažįstamosios vardo.
JI. Kas ji, ir kokia ji
Tik vienoms
dausoms žinoti
bet siela
susižavėjus
Nepažįstama...
(žiūri į jį)
Ar dar
nesusižavėjus?
(Pažodinis vertimas)
JIS. Šitas Glinkos romansas labai nuostabus, bet
jūs vėl neatsakėt.
JI. Ar verta apsunkinti jūsų atmintį
dar vienu moterišku vardu? Bendrai, jeigu norite, vadinkit mane Henrieta.
JIS. Kodėl Henrieta?
JI. Kodėl ne?
JIS. Jus tikrai taip vadina?
JI. Ar atsimenate istoriją kuri nutiko žinomam
širdžių ėdikui Kazanovai? Kažkada jis pakerėjo
gražuolę Henrietą, praleido su ja viešbutyje, matote,
vėl viešbutyje, nuostabią naktį, padovanojo jai
žiedą su briliantu ir prisiekė mylėt amžinai. Ryte
mergina išbraižė tuo briliantu ant stiklo kelis
žodžius, išmetė žiedą į sodą ir
išnyko. (rašo ant stiklo)
JIS. Kas toliau?
JI. Po keleto metų pasenęs klajoklis apsistojo
tame pačiame viešbutyje, tame pat kambaryje. Priėjęs prie
lango jis staiga pamatė ant stiklo išbrėžtus deimantu
žodžius. «Vous oublierez aussi Henriette». Jūs
užmiršite ir Henrietą. Ir Kazanova suprato, kad tikrai ją
užmiršo, kad gyvenimas praeina, o jis vis taip pat blaškosi, ir
jo eilinė „amžinoji meilė“ nesitęsia net
kelių dienų...Taip ir jūs, pamiršite mane,
užmiršit greičiau, nei išdžius šitie
žodžiai, nors aš juos užrašiau, viso labo, pirštu
ant aprasojusio stiklo.
JIS. (staiga
pritraukia ją prie savęs, bučiuoja) Tu stebuklas...
Tokių kaip tu, aš dar nesutikau...Tu tokia protinga...Nors po
kelių valandų mes išsiskirsim...Turim išsiskirti...Bet
aš tave atsiminsiu ilgai, labai ilgai...
JI. (laiminga)
Pagaliau sulaukiau...
JIS. Aš visą laiką norėjau...Bet tu
nesileidai.
JI. Todėl, kad ne taip norėjai.
JIS. O dabar „taip“?
JI. O dabar „taip“.
JIS. „Mylėkit“ jos atsakydavo,-taip?
JI. Taip. Štai matai, kaip reikia pereiti prie
„tu“? Be jokių bruderšaftų.
JIS. Aš buvau paprasčiausiai kvailys.
JI. Ir juo pasilieki.
JIS. Šituo žodžiu „jūs“
tu mane visą laiką tramdei.
JI. Todėl, kad taip reikėjo.
JIS. Taip, aš elgiausi siaubingai. Sakyk, kodėl
tu prie manęs priėjai? Tik sąžiningai.
JI. O tu nenutuoki?
JIS. Ne.
JI. Aš jau tau aiškinau.
JIS. Tik nekalbėk man apie staigią ir
netikėtą meilę.
JI. Aš žinau, kad tau tai nepatiko. Bet
jeigu aš būčiau nepriėjusi, mudu nebūtume
susipažinę.
JIS. Tu šaunuolė. O kaip pasiryžai?
Ji. Tikriausiai todėl, kad aš nelabai
laiminga.
JIS. Ir tu taip pat?
JI. Ir aš taip pat. Argi laiminga moteris
restorane kabintųsi prie nepažįstamo vyro?
JIS. O man rodėsi, kad tu visą laiką mane
tik erzinai.
JI. Taip, aš norėjau, kad tai atrodytų
žaidimas, nes viskas buvo labai rimta. Be to, savo juokeliais ir
įžūlumu aš norėjau priversti tave
išeiti...Aš supratau, kad pačiai palikti tave jau bus per sunku.
JIS. Tiesa?
JI. Tiesa. Ir tai pradėjo mane gąsdinti.
JIS. Mane tu patraukei nuo pirmosios minutės.
JI. Aš žinau. Visus vyrus traukia prie
visų moterų. Bet aš norėjau daugiau. Neįmanomo.
JIS. Ko gi?
JI. Ko nori kiekviena moteris. Meilės.
JIS. Ką gi, tu beveik pasiekei to.
JI. „Beveik“? Vadinasi, aš nieko
nepasiekiau...O ryte tu išskrendi...
JIS. Negalvokime apie rytą. Sakyk, iš kur tu
atsiradai, alsuodama kvapais ir rūkais, įsisupus į paslaptis?
JI. Jokių paslapčių nėra, viskas
kasdieniška ir paprasta. Bet aš nieko nepasakosiu. Tavo atmintyje
noriu išlikti nepažystamąja.
JIS. Kodėl. Aš tau išpažinau. Ir
nėra ko gėdytis. Juk po valandos dviejų mes išsiskirsim.
JI. (pasikeitusiu
balsu) Kaip lengvai tu sakai tai.
JIS. Bilietas nupirktas, namuose laukia darbas.
JI. Tavo visas gyvenimas jau sužymėtas iki
galo? Gali vaikščioti tiktai tiesiai, bijai žengti
žingsnį kairėn ar dešinėn?
JIS. Ne, aš nebijau...
JI. Bijai. Bijai moterų. Bijai jausmų. Bijai,
kaip tu išsireiškei, romantikos. Sakei, kad nemėgsti lengvų
pažinčių, tačiau iš tiesų pripažįsti
tiktai lengvas. Kad jos tavęs nejaudintų. Viskas protingu pagrindu,
kaip politekonomikoje. Prekė – pinigai-prekė. Lova pinigai
lova. Ir jokios meilės. Taip?
JIS. „Meilė, meilė“. O kas paskui?
Vėl nusivylimas? Vėl išdavystė? Vėl vienatvė?
JI. Koks skirtumas kas bus paskui? Svarbu tiktai tai, kas
dabar.
JIS. (po
pauzės) Jeigu nori aš pasistengsiu pakeisti bilietą į
vakarinį reisą.
JI. Nejaugi tu manai, kad įkalbinėsiu tave
pasilikti? O jeigi ir norėčiau, vis tiek to nedaryčiau.
JIS. Ko tu taip staiga susijaudinai? Juk mes abu tai
žinojom iš anksto.
JI. Man gaila tų, kurie ateitį žino
iš anksto. Rytoj kaip šiandien, šiandien kaip rytoj. Jeigu
gyvenime išbraukti netikėtumai, tai neverta ir gyventi. Štai ir
tu – ne gyveni, o egzistuoji. Tavo siela tuščia, ji
užrakinta spyna. Skrisk kur nori, ir kada nori.
JIS. (mėgina
apkabinti) Nepyk...
JI. Liaukis. Negalima glamonėti moters, galvojant
apie lėktuvą. Geriau skirkimės, ir kuo greičiau, tuo
geriau.
JIS. (po ilgos
pauzės) Na, ką gi, tuo ir pabaigsim. Bet man bus
gaila išsiskirti, taip nieko apie tave ir nesužinojus.
JI. (po
pauzės) Jeigu nori, kad tau nebūtų gaila skirtis, aš
apie save papasakosiu. Aš pažadėjau, kad tu nenuobodžiausi,
ir pažadą tesėsiu.
JIS. Juk tavo vardas ne Henrieta?
JI. Žinoma, ne.
JIS. O koks?
JI. Na, jei tau nepatinka Henrieta, vadink mane
Žuana.
JIS. Kas valandą vis sunkiau. Kas pas tave per
fantazijos?
JI. Mane mokykloje pravardžiavo Dona Žuana.
JIS. Kodėl?
JI. Buvau apsiskaičiusi mergina, romantiška. Ir
nuo jaunystės dievinau Don Žuaną. Aš tikėjau, kad
vyrai į jį panašūs, vyriški, dosnūs,
gražūs, ir kad tokie egzistuoja ir šiandien. Dėl jo aš
norėjau tapti išsilavinusia, protinga, apsiskaičiusia...Aš
net į filologiją įstojau, kad galėčiau originalo kalba
skaityti apie savo mylimą herojų.
JIS. Aha, vadinasi tu filologė.
JI. Aš įsivaizdavau, kaip jis nuostabus ir
vyriškas ateis pas mane.
JIS. O tu, žinoma, būsi neprieinama.
JI. Ne, atvirkščiai, būti
sužavėta ir atsiduoti jam su visa aistra. Aš kaip ir visos,
svajojau tapti paskutine Don Žuano moterimi.... Literatūros
prikimšta idiotė.
JIS. Tu ir dabar prikimšta literatūros.
JI. Taip. Bet jau ne tokia idiotė.
JIS. Na, ir tu sutikai savo herojų?
JI. Sutikau...Nė intelektas, nė apsiskaitymas
neišgelbėjo jaunos susižavėjusios kvailelės nuo
trumpo, bet pilno aklumo. Dar prieš jam mane pametant aš supratau,
kad jis paprasčiausiai savimyla, gražuoliukas, ir visai kvailas
bobišius. Jis neturėjo savo Laporello, ir pats pildė savo
pergalių sąrašą. Jame aš buvau penkiasdešimt
pirmoji.
JIS. Ir kaip tu tai pergyvenai.
JI. Aš jam atkeršijau.
JIS. Kaip?
JI. Nežinau ar galiu tau pasakoti.
JIS. Tęsk jeigu jau pradėjai.
JI. Juk mes tuojau išsiskirsim...Nejaugi
išsiskirsim?
JIS. Taip, žinoma. (pauzė) Kodėl tu nutilai?
JI. (tonas
keičiasi) Klausyk, jeigu tau tai įdomu. Aš pati
nusprendžiau tapti Don Žuanu. Tiksliau, Donai Žuanai. Jis
gundė moteris, o aš nusprendžiau vilioti vyrus. Kuo galima
daugiau. Jeigu tokio tipo vyrai laikomi herojais, tai kodėl gi moteriai
netapti panašia?
JIS. (patylėjęs,
pasitraukia nuo jos) Na, ir tu darbavaisi?
JI. Bendrai, taip.
JIS. Keistas kerštas.
JI. Gali būti.
JIS. Ir kvailas. Juk tas, kas tave metė, apie
jį net nesužinos. O jeigu ir sužinos, jam bus nusispjauti.
JI. Man ant jo taip pat.
JIS. Ir kiek gi vardų tavo
donžuaniškame sąraše?
JI. Daug. O visų svarbiausia, nuo tos akimirkos
visus palikdavau aš, o ne jie mane.
JIS. Tikriausiai, reikėjo labai stengtis, kad
perspjautum savo kumyrą?
JI. Ne, nelabai. Tai Don Žuanui reikėjo
stengtis, kad palenktų moteris, nes jos priešinosi. O priešinosi
jos todėl, kad tokia tradicija. O vyrai net neketina priešintis. Tu
pasisiūlai, jie tuojau pat ir sutinka. Negana to, jie dar laiko save
nugalėtojais. Todėl aš nusprendžiau nugalėti juos
kitaip.
JIS. Kaip būtent?
JI Ne taip kaip galvoji tu. Don Žuanui
užtekdavo permiegoti su moterimi, kad tai vadintųsi jo pergale. Bet
man atsiduoti, tai ne pergalė prieš vyrą, o pralaimėjimas.
O aš noriu būti nugalėtoja. Aš jį turiu iš
tiesų nugalėti, priversti pamilti mane. Tai daug sunkiau.
JIS. Net tokiai moteriai, kaip tu?
JI. Didžiausias sunkumas tame, kad vyrui
leidžiama iniciatyva, o man, kaip tu išaiškinai, ne. Todėl
turėjau į viską nusispjauti ir pradėti pati. Visa kita jau
buvo kur kas paprasčiau.
JIS. Ir kaip, pagal tave, priverčia
įsimylėti vyrus?
JI. Bendrai, tai taip pat, kaip ir moteris. Pagyromis.
Grubiai, tiesiai į akis. Beveik pagal Hugo:
Paklausė jie
“Kaip gražuoles patraukti,
Kur burtai, kad
į kalbą liepsningą mūsų,
Jos prie
krūtinės mums pultų“
(po neilgos pauzės)
„Girkite“
- jos atsakydavo.
JIS. Ir šitas būdas veikia?
JI. Visada. Tiesa, yra skirtumas. Vyras nugali
prisiekdamas amžina meile, tai moteris, atvirkščiai, turi
pažadėti nepretenduoti į amžinybę. Tai vyrus
gąsdina. Ne, tiktai vienai nakčiai. Vienai valandai. Tu laisvas. Tu
nesurištas. Tu niekuo neįpareigotas. Gali išnykti,
išvažiuoti ir išskristi, kada nori ir kur nori.
JIS. (šaltai)
Įdomi mintis.
JI. Tai taip žinoma, jog net nuobodu.
JIS. Tu ir mane norėjai suvystyti tuo pačiu
būdu?
JI. (iššaukiančiai)
O kuo tu skiriesi nuo kitų? Tarp kitko, ar tau jau ne laikas į
lėktuvą?
JIS. Tavyje daug proto, daug tulžies, bet
mažai širdies.
JI. Iš karto matosi, kad charakteristiką
rašo biologas. (pauzė)
JIS. Aš, tikriausiai, eisiu.
JI. Ar ne per anksti?
JIS. Palauksiu lėktuvo oro uoste. Vis tiek
šiandien jau neužmigti. (meta
į portfelį kaklaraištį, elektrinį skustuvą ir kt)
JI. Tu taip ir išeisi? Nė kiek
nesusvyravęs?
JIS. Taip ir išeisiu.
PAUZĖ. Sakykime aš pasiliksiu ir mes
pasimylėsim. Gali būti, man tai labai patiks. Gal manyje užgims
net kažkas daugiau už simpatiją. O paskui tu nusijuoksi,
atsiversi savo sąsiuvinį, kažką parašysi ir
pasakysi:“ Viskas, tu įtrauktas į sąrašą
šimtuoju numeriu. Gali eiti“. Ar taip?
(moteris tyli) Ne, aš savo planų keisti neketinu. Tu
didžiuojiesi tuo, kad dabar visuomet palieki tu. Tai štai,
šį kartą paliks tave.
JI. Nieko, pergyvensiu. Aš tai jau
išmėginau. Ir mes vienas kito nepaliekame. Mes paprasčiausiai
išsiskiriam, nesuspėję susitikti.
JIS. Tuo geriau. (baigia
susiruošti) Aš tik norėjau paklausti...Iš kur tu vis
tik žinai, apie ką buvo kalbama konferencijoje?
JI. Tai vienintelis dalykas, dėl ko tu dabar
jaudiniesi?
JIS. Ne, bet...Nenori, nesakyk.
JI. Aš ten dirbau sinchronine vertėja.
JIS. Tai štai iš kur man pažįstamas
tavo balsas.
JI. taip, tu jį girdėjai ausinėse. Matai,
kaip viskas paprasta.
JIS. Bet juk šitas darbas reikalauja labai
aukštos kvalifikacijos.
Далее очень сокращено
JI.
Taip.
Ir man už tai gerai moka.
Tarp kitko, man labai patiko tavo pranešimas. Ne veltui internete turi tiek daug nuorodų.
JIS.
Žiūriu, tu gerai pasiruošusi.
JI.
„Pažink save ir savo priešą, ir tapsi šimto
mūšių nugalėtoju“. Tai kiniškas aforizmas. Bet
aš nenugalėjau.
JIS. O
norėjai?
JI. Labai. Aš
visą vakarą bijojau, jog tu atsistosi ir išeisi, ir visokiais
būdais mėginau tave sulaikyti...Štai kodėl tai
apsimetinėjau prostitute, tai apsimetinėjau padoria moterimi, buvau
tai kultūringa, tai vulgaria...kad tik tu neišeitum. Kad tik
neišeitum...
JIS. (patylėjęs) Taip,
mūsų pažintis pasirodė ne iš lengvųjų. Tu
buvai teisi. (ima raktą) Einam.
JI. (nesijudina)
Tu vis tik išeini?
JIS. Ir tu
išeini. Aš turiu užrakinti duris. (suka raktą)
JI. Nori per
lietų išvyti mane į gatvę?
JIS. Tau negalima
čia pasilikti. Aš turiu atiduoti raktą.
JI. Aš
padarysiu tvarką, užtrenksiu duris ir atiduosiu raktą. Aš
gyvenu kambaryje greta. Tik tu manęs nepastebėdavai. O aš taip
norėjau, kad tu mane užkalbintum. O dabar konferencija
pasibaigė, ir rytoj vakare aš taip pat išskrendu. Tiksliau, jau
šiandien.
JIS. Tada... (svyruoja) Na, tiek jau to... Iki
pasimatymo.
JI. Palauk.
JIS. Kas dar?
JI. (be emocijų) Nieko ypatingo.
Atsisveikinimui noriu papasakoti anekdotą. Jei linksminti, tai linksminti
iki galo. Klausyk. Vienas vyras ateina nusigalavęs pas gydytoją ir
sako: „ daktare, kiekvieną naktį mane kamuoja vienas ir tas
pats košmariškas sapnas: kažkoks balsas nekantriai
kažką man kalba prancūziškai, tikriausiai kažką
svarbaus. Aš stengiuosi suprasti, bet neišeina. Aš pasidarau
toks neramus jog nubundu, ir jau niekaip nepajėgiu užmigti.
-O jūs
suprantate prancūziškai? - klausia gydytojas. -Tame ir reikalas, kad
ne,- atsako pacientas. - Tuomet vienintelis dalykas, ką jums galiu
patarti, tai išmokti prancūzų kalbą.
Praėjo du
mėnesiai. Ir daktaras atsitiktinai sutinka gatvėje savo
pacientą, linksmą, žydintį, raudonskruostį. -Na, jau ieškokite
prancūzų kalbą,- klausia daktaras. Ne, miegu su vertėja,- atsako klientas.
Jis. Kam man tai
papasakojai? Kad vėl paerzinti?
JI. (pašiepiamai) Kad tu žinotum,
jog praleidai retą progą atsikratyti savo depresijos. (Sausai) O
dabar eik, išeik kuo greičiau. Aš labai pavargau. (Vyras eina, prie durų sustoja)
JIS. Tikriausiai,
mes daugiau nesusitiksim. Tačiau
kitaip negalima...Tu turi mane suprasti... (moteris
neatsako) Lik sveika.
Moteris likus
viena ilgai sėdi nejudėdama. Paskui pradeda nurinkinėti stalą,
užgesina žvakes. Pasirodo vyras.
JIS. Tai
vėl aš.
JI. (bejausmiu tonu) Ką nors
pamiršote?
JIS. Taip.
Bendrai, ne. Sakyk, juk tu viską apie save sugalvojai?
JI. O jeigu ne?
JIS. Tu teisi, tai
nesvarbu... Žinai, vos tik aš išėjau, tuojau pat supratau...Jeigu
aš praleisiu šitą atvejį, gailėsiuosi visą
gyvenimą...tavyje yra...Man sunku paaiškinti...
JI. Aš
jūsų ne visai suprantu.
JIS. Aš ir pats nesuprantu. Aš šito
nepatyriau jau taip seniai. Ir galvojau, kad jau niekada
nepatirsiu...Todėl ir išsigandau. Mes su tavim, kaip drugiai į
ugnį...Nors žinom, kuo tai gali baigtis. Bet man vis vien...Į
ugnį, tai į ugnį.
JI. (švelniai) Nusiramink. Sėskis. (jis atsisėda) O dabar sakyk,
kodėl vis tik tu sugrįžai?
JIS. O tu nesupratai? (šypsosi, paima butelį su
vynu) Juk šampanas dar neišgertas lig dugnu.
PABAIGA
PASTABA AUTORIUI
Vyrų ir moterų santykiuose egzistuoja kai kurie
stereotipai, kurie sunkiai paaiškinami protu. Kodėl vyras gali
meilintis moteriai ir jos siekti, o moteriai toksai elgesys yra nepadorus?
Kodėl, turintį dešimtis moterų vyrą, blogiausiu atveju
švelniai pavadins bobišium, o moterį su tokiu pat
sąrašu, laikys palaida ir smukusios moralės? Ar monogamija
neprieštarauja biologinei vyro prigimčiai? Ar biologinė
žmogaus esmė neprieštarauja jį apraizgiusioms
socialinėms elgesio normoms?
Šitokie ir panašūs pasvarstymai
pasitarnavo „Lengvos pažinties“ atsiradimo priežastimi.
Pjesės stilius (ne tik turinys, bet būtent
stilius) specialiai pasirinktas polemiškos formos. Mūsų
dienomis, kai pjesės rašomos nerišlia, pseudo
„šiuolaikine“ smuklės kalba, kai pradėjome
pamiršti, kad drama – ne nykūs pseudo tikroviški tekstai,
o Literatūra, kai galvojantys personažai vis rečiau pasirodo
scenoje, kai daugelis aktorių pradėjo su vargu tarti ir dar su didesniu
vargu suprasti replikas, kai grubumas ir necenzūrinė leksika
pradėjo būtų laikoma artimesnė gyvenimui, verta
mėginti sąmoningai pakelti dialogą virš paprastos
buitinės kalbos. Negalima pamiršti, kad dramos kalba – kalba
meninė; tai ne kalbamasis tekstas, o tiktai jo imitacija, ir šita
imitacija – tik viena (ir ne pagrindinė) iš daugelio
uždavinių, iškilusių prieš dramos dialogą...
“Lengva pažintis“ parašyta
aukštu stiliumi, tai gerai išsilavinusių ir protingų
žmonių žodinė dvikova, žinančių
poeziją, muziką, filosofiją, bet šita dvikova ne
akademinė; ji gyva, įtempta, ji keičia jų charakterius,
sprendžia likimus. Pagal šią pjesę pastatyti spektakliai
turi pasisekimą..."...
Valentinas Krasnogorovas