Valentinas Krasnogorovas (Valentin Krasnogorov)

LENGVA PAŽINTIS

Легкое знакомство

Spektaklis dviem veiksmais

Juodraštis, iš dalies sutrumpintas vertimas į lietuvių kalbą

Пер. Alvydas Vizgirda

DĖMESIO! Visos pjesės autorių teisės yra saugomos Rusijos įstatymų, tarptautinės teisės ir priklauso autoriui. Draudžiama publikuoti ir perplanuoti, atgaminti, viešai atlikti, jo pagrindu pastatytus spektaklius patalpinti internete, pritaikyti filmus, versti į užsienio kalbas, statant (įskaitant keičiant pavadinimą) pjesės tekstą keisti be raštiško autoriaus sutikimo.

Contacts:

Tel.. +7-951-689-3-689

(972)-53-527-4146, (972) 53-52-741-42

e-mail: valentin.krasnogorov@gmail.com

Site: http://krasnogorov.com/

WhatsApp +7-951-689-3-689

© Valentin Krasnogorov

Santrauka

Vyras ir moteris susitinka vėlai vakare viešbučio restorane, o moteris imasi šios pažinties iniciatyvos. Labai sunku suprasti, kas yra tas keistas nepažįstamasis: kandis ar sudėtingas nuotykių ieškotojas. Vyras negali nustatyti, ar ji jam patinka, ar ji žaidžia su juo, ar tiesiog nori užsidirbti. Šių personažų žodinė dvikova atspindi jų abipusį potraukį ir atstūmimą, vienišumą ir norą tai įveikti, norą ir meilės baimę. 1 vyro vaidmuo, 1 moters vaidmuo.

Aktoriai

JIS

JI.

PIRMAS VEIKSMAS

Viešbučio restoranas

Viešbučio restorano salė. Vėlų vakarą restoranas beveik tuščias. Prie vieno iš stalų vidutinio amžiaus vyras lėtai baigia vakarienę, niekuo dėdamas neskaito rankraščio.

Per atstumą, keli staliukai, sėdi gerai apsirengusi, patraukli Balzaco amžiaus moteris. Ji laisvai gurkšnoja kavą. Panašu, kad vyras ir moteris užmiršta vienas kitą. Tačiau ji tyliai žvelgia į jį retais žvilgsniais. Vyras, apžiūrėjęs kambarį, ieškodamas padavėjo, paskambina jam, peiliu suspaudęs ant stiklo, kad susimokėtų ir išeitų.

Moteris, matyt, priėmusi sprendimą, atsikelia ir žengia prie savo stalo.

JI. Atleiskite, čia laisva?

Vyras pakelia galvą, apžvelgia tuščią salę, nustebęs žiūri į moterį.

Aš klausiu, ar čia laisva?

JIS. Taip, laisva.

JI. Ar galėčiau atsisėsti ant šitos kėdės?

JIS. (nelabai noriai, nuimdamas nuo kėdės portfelį) Taip, prašau.

Moteris atsisėda. Vyras demostratyviai skaito, taiso kažką rankraštyje. Moteris kabina ant kėdės atlošo rankinę, pasitaiso šukuoseną ir patogiai įsitaiso. Atrodo, ilgam.

JI. Atleiskite, jūs turit degtukų?

JIS. (atitrauktas nuo skaitymo) Prašau?

JI. Aš klausiu, ar turite degtukų?

JIS. Aš nerūkau.

JI. Tausojate sveikatą?

JIS. Paprasčiausiai nerūkau.

JI. Teisingai darote. Aš irgi nerūkau.

JIS. Tai kam prašote degtukų?

JI. Aš jų neprašau. Teiraujuosi, turit ar ne?

JIS. Tarkim, ne. Ir kas tada?

JI. Nieko.

JIS. O jeigu turiu?

JI. Irgi nieko.

JIS. Mėginimas užmegzti pokalbį?

JI. Gal būt.

JIS. Žinokite, kad jis nepavyko.

JI. Šiaip jau, manoma, kad pokalbį turi pradėti vyras.

JIS. Jeigu tiktai jis to nori.

JI. O jūs nenorite?

JIS. Aš nenoriu.

JI. Ką gi, tokiu atveju imkim ir patylėkim.

Vyras vėl mėgina skaityti rankraštį. Moteris jį stebi.

JIS. (susinervinęs liaujasi skaitęs) Ko jūs į mane stebeilijate? Ko jums reikia?

JI. Nieko. Nebent truputėlį jus paerzinti.

JIS. Kodėl?

JI. Nežinau. Tikriausiai iš nuobodulio.

JIS. Eikite linksmintis į kitą vietą.

JI. O jums argi nenuobodu? Jūs atvažiavęs, svetimame mieste, neturite ką veikti...

JIS. Kodėl nusprendėte, kad aš atvažiavęs?

JI. O kas dar gali sėdėti viešbučio restorane su portfeliu ir skaityti kažkokį nuobodų dokumentą?

JIS. Ir jūs siūlote man pasilinksminti?

Ji neatsako. Jis pirmą kartą ją įdėmiau nužvelgia. Įvertina ją nuo kojų iki galvos.

JI. (Supratusi ji išsitiesia, pasitaiso plaukus, klausia su lengva ironija šiek tiek pozuodama) Na, kaip, patinka?

JIS. (nenoriai pripažįsta) Nieko.

JI. Ačiū. Tai gal pagaliau susipažinsime?

JIS. Dėkoju už pasiūlymą, tačiau aš nesu lengvų pažinčių mėgėjas.

JI. O kodėl jūs nusprendėte, kad tai bus lengva pažintis. Pažadu, kad ji bus sunki.

JIS. Jos nebus visai.

JI. O man atrodo, kad ji jau įvyko,

JIS. Nieko panašaus. Aš jūsų nepažįstu ir pažinti nenoriu.

JI. Kodėl taip grubiai.

JIS. Kad tuojau pat sudėti pabaigos taškus.

Eik, kabink sau kitą vyrą. ( ryžtingai slepia rankraštį portfelyje)

JI. O jeigu aš noriu pakabinti būtent jus?

JIS. Nešvaistyk veltui laiko, nieko nebus. Atsitiktinės pažintys ne mano stilius. Be to, aš myliu savo žmoną.

JI. (suvaidintu nustebimu) Ką jūs sakote? Vyras gyvena viešbutyje ir prisipažįsta jog vedęs ir myli savo žmoną. Retas atvirumo ir padorumo pavyzdys.

JIS. Taigi, žinot jog vedęs ir baikim.

JI. Aš juk nesakau, kad jūs turite mane vesti?

JIS. Kol kas ne, bet sprendžiant iš įkyrumo, tikriausiai greitai pasakysi.(žvalgosi po salę) Kur dingo šitas velnio padavėjas?

JI. (atsisėdus dar patogiau) Jaučiu, kad nesate tikras dėl savo tvirtumo.

JIS. Paklausyk, man tai pradeda nusibosti. Čia pilna laisvų staliukų. Kodėl atsisėdai būtent prie manojo?

JI. Todėl, kad taip panorau.

JIS. Matau, kad taip paprastai tu nuo manęs neatstosi, todėl išsiaiškinkim. Aš biauriuosi ir su gatvės merginomis neprasidedu. Tu neturi jokių šansų.

JI. Pirmenybę teikiate padorioms?

JIS. Suprantama.

JI. O kas jūsų manymu – gatvės mergina?

JIS. Ta, kuri pardavinėja meilę už pinigus?

JI. Reiškia, padorias jūs renkatės ekonominiais sumetimais.

JIS. Nepykink manęs.

JI. Gerai. Vadinasi, pagal jus išeitų, kad aš gatvinė?

JIS. O kas gi?

JI. Argi aš prikibau prie jūsų gatvėje?

JIS. Gatvėje, restorane, koks skirtumas? Svarbiausia – už pinigus.

JI. Aš prašiau jūsų pinigų?

JIS. (nenoriai) Kol kas ne.

JI. Sakykit, o jeigu žmona neištikima vyrui už dyką, ji padori?

JIS. (nežino ką jai atsakyt) Nesikabinėk.

JI. O jeigu aš praleisiu naktį su jumis be pinigų, ar būsiu padori?

JIS. Aš jau sakiau – nesikabinėk.

JI. Vienu žodžiu, jūs mane atstumiate?

JIS. Taip.

JI. Kodėl?

JIS. Bijau, kad po liepsningos nakties ji gali tapti tikrai nepamirštama.

JI. Jūs iš tiesų šito bijotės ar tik norėjote mane įžeist?

JIS. Iš tiesų bijausi.

Ji O aš galvojau, kad nuo pagundų jus saugoja padorumas.

JIS. Ir padorumas taip pat.

JI. Labai pagirtina. Kaip rašė Horacijus, „visų malonumų norėk, kaina malonumo – kentėjimas“

JIS. (negali nuslėpti nustebimo) Pirmą kartą sutinku lengvo elgesio moterį, kuri cituoja Horacijų.

JI. Iš klientų prisigraibiau. Juk jų tarpe pasitaiko ir inteligentų. (provokuojamai) Kartais net su moksliniais laipsniais.

JIS. (nužvelgęs ją tiriančiai) Jūs ką nors apie mane žinot?

JI. Gali būt.

JIS. Matau, kad su jumis reikia būti atsargiam. Ir žodžio kišenėje jūs taip pat neieškot.

JI. Ieškočiau, bet neturiu kišenių.

JIS. Į paprastą prostitutę jūs nepanaši.

JI. Turit didelę patirtį. Jų nekenčiate ir bjauritės, tačiau labai gerai pažįstat. Iš kur tokios plačios žinios?

JIS. Iš filmų.

JI. O kaip elgiasi naktinės plaštakės, papasakokit.

JIS. Nežinau. Tikriausiai atsipalaidavę.

JI. Norėjote pasakyti, labai iššaukiančios. (Užsimeta koją ant kojos, pakelia sijoną iki maximumo, užsirūko tariamą cigaretę) Panašu?

JIS. (nenorom šypsosi) Gali būti.

JI. Jums patinka?

JIS. Ir taip, ir ne. Atstumia...bet ir traukia.

JI. Ačiū už nuoširdumą.

JIS. (pila iš grafino) Truputį degtinės?

JI. Ar filmuose tokios merginos visada geria degtinę? Retai ten nueinu, tačiau galvojau, kad jos daro visai ką kitą.

JIS. Nenorite, negerkit. Tiesą pasakius, aš ir pats nelabai...

JI. Na, ir ką jūs manote apie laisvos profesijos moteris?

JIS. (gūžteli) Nežinau. Jeigu jos egzistuoja, vadinasi kažkam to reikia.

JI. Bet ne jums?

JIS. Ne man.

JI. Kuo jos jus taip supykdė?

JIS. Tuo, jog atsiduoda visiems ir kiekvienam.

JI. Kodėl negalėtų suteikti malonumo pageidaujantiems? Aš sakyčiau, kad tai yra mūsų moterų pareiga. (iškilmingai) Juk net Platonas sakė, kad mes turime gyventi ne tik dėl savęs, bet šiek tiek priklausyti visuomenei, ir truputį – draugams.

JIS. Tačiau esate gerai pasikausčiusi.

JI. Gyvenimas-geriausias kalvis. Pakausto taip, jog leki strimgalviais.

JIS. Ką bešnekėtum, o pardavinėti save – nedora.

JI. Mes visi kažkokia prasme parduodame savo laiką, savo paslaugas arba darbą. Pagal jus, jei moteris stovi prie konvejerio, lenkia nugarą statybose ar kasa žemę, ji yra dora. O juk tos, kurias vis puolate, ne tinginiauja, o dirba. Amerikoje jas vadina sex workers, ir jos turi profsąjungą. Olandijoje jas šaukia poetiškiau – Froelichsmädchen - meilės deivėmis. Pas mus - visais bjauriažodžiais ir necenzūrine leksika taip pat.

JIS. Negalvojat, kad jos to nusipelno?

JI. O ko tuomet nusipelno vyras, kuris naudojasi šių moterų paslaugomis?

JIS. Na, yra skirtumas.

JI. Žinoma, yra. Viešnamių moterys tuo užsiima norėdamos užsidirbt. Vyrai – dėl gašlybės ir pasileidimo.

JIS. Tikiuosi, kalbi ne apie mane?

JI. Ne, ne apie jus. Tikrai ne apie jus. Jūs nepriekaištingas. (pasiima rankinuką) Tikriausiai, daugiau netrukdysiu. Paerzinau truputį ir gana. Jūsų laukia rankraštis. Viso geriausio.

4

JIS. Palaukit...Kur einat?

JI. Jau užtektinai visko prisiklausiau.

JIS. Aš jūsų niekur neveju. Atsiprašau, buvau truputį bjaurus.

JI. O iš tiesų nepykot.

JIS. Ne. Už ką? Prisipažinsiu, man vienam buvo nyku. Gatvėje šlykštus rudens oras, šaltis ir vėjas...

JI. Tai eikit miegoti.

JIS. Į savo kambarį? Ten mirtinai nuobodu. O ir neužmigsiu...

JI. Kamuoja nemiga?

JIS. (linkčioja) Na, taip. Chroniška.

JI. Ką gi, tuomet aš su jumis dar šiek tiek pasėdėsiu.

JIS. Gal ko nors užsisakysime?

JI. Nereikia, ačiū. Neversiu jus išlaidauti.

JIS. Mano kišenė atlaikys šitą smūgį.

JI. Ne, ačiū, nereikia.

JIS. Gal puodelį kavos?

JI. NE.

JIS. (ima grafiną) Ko nors stipresnio? (kadangi vietoj atsakymo jis mato tik į jį įbestą žvilgsnį...) Ir vis tik, gal pasakysi kas tu tokia esi?

JI. Patys matot – vyrų medžiotoja.

JIS. Tai suprantama. O konkrečiau?

JI. Nesakysiu. Paslaptis suteikia moteriai patrauklumo.

JIS. Taip manai?

JI. Aš žinau. Išsipasakojusi ji tampa neįdomi, kaip išspręstas kryžiažodis.

JIS. (Su juokeliu) Kokių tu gali turėti paslapčių?

JI. Tiesą pasakius - jokių. Štai ir tenka jas sugalvoti, kad būčiau įdomesnė. „ Tave aš pamačiau, bet rūkas dengė tavo bruožus“...Mano bruožus slepia rūkas.

JIS. (įdėmiai žiūri į ją) Rūkas ne rūkas, bet aš tavęs nepažįstu.

JI. Labai gerai. „Kas tu, tavęs aš nepažįstu, bet meilė dar mums prieš akis“

JIS. Na, dėl meilės prieš akis aš nesu tikras.

JI. Ach taip, pamiršau, kad esate vedęs. Meilė su svetima, net vienai nakčiai, jums yra neįmanoma.

JIS. Matau, kad santuokos ištikimybė tau neturi jokios prasmės.

JI. Jeigu ji jums tokia svarbi, aš sutinku už jūsų trumpam ištekėti.

JIS. Kelioms valandoms?

JI. Kelioms valandoms yra kur kas maloniau, nei visam gyvenimui.

JIS. Neturi nieko švento.

JI. (niekinamai) Liaukitės. Panašūs žodžiai dažniausiai slepia žemus poelgius ir nešvarius ketinimus. Kuo bjauresni darbeliai, tuo gražesni žodeliai. Vyrai su įkvėpimu šneka apie tavo į žvaigždes panašias akis, o patys tuo tarpu lenda kitai po sijonu. Nori to ar ne, tampi realiste.

JIS. Jūs iš tiesų galvojat, kad visi vyrai vienodi?

JI. Nors norėčiau galvoti kitaip

Bet kitaip aš galvot negaliu

pasigailėtinas tas, kurs viską numato,

Kieno nesvaigsta galva

Kurs judesių, ir žodžių visų,

Kitų kalbose nesupranta,

Kieno širdį atšaldė protas,

(pažodinis)

Trumpa pauzė.

JIS. Jūs ir eilėraščių mokate? Iš kur tokia erudicija?

JI. Kokia ten erudicija... “Eugenijų Oneginą“ mokosi mokykloj. Šituos gražius tekstus žino kiekviena romantiška mergaitė. (keičia toną, šypsosi) Romantikos akimirka jau praėjo. Todėl galiu jus linksminti, kaip japonų geiša.

JIS. Koks tavo vardas?

JI. Nesvarbu. Vis tiek rytoj rytą mes išsiskirsime ir daugiau nepasimatysim.

JIS. Galvoji, jau viskas nuspręsta.

JI. Kad mes išsiskirsime?

JIS. Ne, kad rytojaus rytą.

JI. O kuomet? Nejaugi poryt?

JIS. Ne, šį vakarą. Atsistosim ir pamosime vienas kitam rankomis.

JI. Blogas tas vyras, kuris pakvietęs moterį vakarienės, nesitiki su ja papusryčiauti.

JIS. Bet aš tavęs vakarienės nekviečiau. Tu pati pasikvietei. Sakyk...ite, jūs tikrai užsiiminėjate šita profesija?

JI. Aš mėgstu savo profesiją nes ilgai jos mokiausi. Man nė trupučio ne gėda. Ir bendrai, kas aš – jums seniai aišku, ir nereikia la la la. Geriau papasakokit apie save.

JIS. Nėra ko pasakoti.

JI. Kodėl? Pavyzdžiui, jūs su pasididžiavimu pareiškėte, kad vedęs. Tai papasakokit apie savo žmoną.

JIS. Kodėl?

JI. Noriu žinoti jūsų skonį. Moteriai pakraštyje visada smagu klausytis apie moterį esančią centre.

JIS. Ką čia šnekėti? Žmona yra žmona.

JI. „Žmona yra žmona“...Tiesiog kaip Čechovo „Trijose seseryse“. Ji blondinė, brunetė?

JIS. Koks skirtumas?

JI. Jokio. Tiesiog smalsu. Fotografiją turit?

JIS. Ne. O jeigu ir turėčiau, nerodyčiau.

JI. Suprantama. Ji jums patinka?

JIS. Patinka.

JI. Visais atžvilgiais?

JiS. Visais atžvilgiais.

JI. Ir intymiai taip pat?

JIS. Intymiai – ypač,

JI. Ir niekada nesinori paįvairinimo?

JIS. Nesinori.

JI. Netiesa. Tai prieštarauja vyrų giminei. Turite tai žinoti, juk esate biologas. Ar psichologas?

JIS. (Nustebęs) Iš kur jūs žinot, kad aš...

JI. (juokiasi iš jo susirūpinusio veido) Aš gebu skaityti iš veido.

JIS. O rimčiau?

JI. Iš veido. Ir dar iš ženkliuk, įsegto jūsų švarko atlape. „Ketvirtoji tarptautinė biologijos psichologijos konferencija. Juk jūs čia atvykote į konferenciją?

JIS. Taip, tai tiesa.

JI. Skaitėte pranešimą?

JIS. Skaičiau.

JI. Ir ką gi sako jūsų biologinė psichologija? Norisi vyrui įvairovės ar ne?

JIS. (rūsčiai) Na, bent jau ne su tokiomis kaip tu.

JI. Ačiū, jūs labai malonus.

JIS. Sakau paprastai, kai kada norisi.

JI. Jeigu jau prasitarėte, kad taip, tai prisipažinkite, kad jūsų santuoka nepavykusi .

JIS. Iš kur ištraukei?

JI. Matau pagal toną, su kuriuo apie ją kalbate, tiksliau, nenorite kalbėti. Be to, vykusios santuokos iš viso yra retenybė. Užtat susigaudyti nesunku.

JIS. (sausai) Pasilikite savo „susigaudymus“ sau.

JI. Aš pataikiau į dešimtuką, todėl pasišiaušėte.

JIS. Tu klysti.

JI. Klystu? Džiaugiuosi dėl jūsų. Na, ir kaip jūs gyvenate su ta savo „žmona yra žmona“?

JIS. Kaip visi.

JI. Kaip visi. Suprantama.

JIS. Kas tau suprantama?

JI. „Kaip visi“ (deklamuoja)

Mano draugai gyveno su uošvėmis

Ir žmonomis, panašiomis į uošves,

Per daug storomis, per daug lieknomis,

Pavargusiomis, nusibodusiomis, įkyriomis...

JIS. (susinervinęs) Liaukis knaisiotis mano asmeniniame gyvenime.

JI. (ironiškai) Tai šventa.

JIS. Šventa ne šventa, bet tavęs neliečia.

JI. Kodėl pykstat? Aš paprasčiausiai perskaičiau eilėraštį. Be to – ne savo.

JIS. Tu ir savo rašai?

JI. Gali būti.

JIS. (grubiai) Niekada neįsivaizdavau, kad šliundros būna tokios romantiškai poetiškos...

JI. Pagal jus, romantiškai poetiškomis gali būti tiktai žmonos? Aš šito nežinojau.

JIS. Paklausyk, tu pernelyg daug šneki. Geriau gerk ir tylėk.

JI. Nenoriu. Nemėgstu degtinės.

JIS. Tikėjaisi šampano?

JI. (keičia toną) Tikėjausi bent elementaraus mandagumo. Vyriško mandagumo moteriai. Žmogaus – kitam žmogui. Aš jums dar nepasakiau savo kainos, o jūs jau išvadinote mane šliundra. Ir kažkodėl vis tujinate, nors aš kreipiuosi į jus „jūs“. (atsistoja) O dabar likite sveiki. Daugiau jums neįkyrėsiu. (Palieka vyrą, grįžta prie savo staliuko, atsisėda)

Moteris retais gurkšniais geria atšalusią kavą. Vyras atsistoja, paskui atsisėda, išsitraukia rankraštį, paskui meta jį į šalį ir ryžtingais žingsniais prieina prie moters ir atsisėda ant kėdės.

JI. Aš neleidau jums sėstis.

JIS. (atsikeldamas) Atsiprašau. (atsitraukia kelis žingsnius atgal, vėl prieina prie stalo, labai mandagiai) Atleiskite, čia neužimta?

JI. Laisva.

JIS. Galima atsisėsti?

JI. Žinoma.

JIS. Dėkoju. (sėda. Patylėjęs) Kodėl jūs pasitraukėte?

JI. Iš tolo jūs man pasirodėte inteligentišku žmogumi. Taigi nusprendžiau grįžti į tą patį atstumą. Tačiau, tai buvo tik iliuzija.

JIS. Prisipažįstu, su jumis aš buvau truputį grubus.

JI. „Truputį“?

JIS. Labai. gailiuosi.

JI. Malonu tai girdėti.

JIS. Kuo jūs bebūtumėt, turėjau elgtis mandagiai. Jūs buvot teisi ir pastatėt mane į vietą. Aš ne iš karto įvertinau jus ir elgiausi nemaloniai.

JI. O aš buvau pametusi saiką, ir gailiuosi taip pat. Malonu matyti, kad dabar elgiatės kaip tikras vyras. Taigi, konfliktas baigtas.

JIS. Aš turėjau atsiprašyti, bet tai nekeičia esmės. Jūsų profesija, kaip ir anksčiau, man nekelia susižavėjimo, ir jūsų paslaugų man nereikia.

JI. Ką gi, kai dabar mudu abu atsiprašėme, galite grįžti prie savo vakarienės ir nepaprastai svarbių reikalų.

JIS. (atsistoja bet neišeina) Kodėl nesugrįžus prie mano staliuko drauge?

JI. O kuo jis geresnis už manąjį?

JIS. O kuo jis blogesnis?

JI. Matote, kai moteris atsisėda prie vyro, tai yra nemoralu, tai jūs man labai delikačiai ir priminėt. O kai vyras atsisėda už staliuko prie moters ir pradeda prie jos kabinėtis, tai, kažkodėl, laikoma savaime suprantamu dalyku ir nė ant vieno nemeta jokio šešėlio. Todėl geriau liksiu už savojo. Čia aš, bent jau jaučiuosi šeimininke. Ir niekas neišdrįs pasakyti, kad prie kažko kabinėjuosi.

JIS. Kitaip tariant, jūs kviečiate mane atsisėsti.

JI. Šito aš nesakiau. Bet jeigu jūs paprašysite mano leidimo, neprieštarausiu.

JIS. Aišku. Tai jūs leidžiate?

JI. Duodu jums bandomąjį laiką.

JIS. Ačiū. (jis atsisėda. Ilga pauzė)

JI. Na, ir ko gi jūs tylite?

JIS. O ką turėčiau sakyti?

JI. Jeigu jau atsisėdote prie manęs, tai atėjo eilė mane linksminti.

JIS. Jums tai išeina geriau.

JI. Ačiū. Dar nežinote visų mano sugebėjimų. Kaip sakė viena pasigirti linkusi vodevilio primadona - „pilnu balsu aš uždainuosiu vakare“.

JIS. Skamba labai daug žadančiai.

JI. Aš savo pažadus visada tęsiu.

JIS. Leiskit dar kartą pakartoti, jūs įdomi pašnekovė, ir su jumis kalbėtis aš galiu kiek norit. Bet ne daugiau. O jeigu ruošiatės iš manęs gauti atlygį, tai negaiškite veltui laiko.

JI. Jūs elgiatės labai keistai. Paprastai vyrai , be jokių kalbų, pasiruošę eiti prie reikalo. Jūs pirmumą teikiate kalboms ir visiškai atsisakote veikti.

JIS. Tai ką jūs vadinate „reikalu“, moka kiekviena sutikta. O štai protingai ir įdomiai kalbėtis gali toli gražu ne kiekviena. Nuodėmė praleisti tokį atvejį.

JI. Protingu ir įdomiu pokalbiu jūs tikriausiai vadinate grubumą ir įžeidinėjimus.

JIS. Galiu paaiškinti, kodėl su jumis taip elgiausi. Jaučiausi, tarsi mane puola abordažu. Man tai niekada nepatinka, todėl privalėjau gintis. Jeigu mūsų tolimesnis pokalbis bus be erotinių atspalvių, aš jausiuosi laisviau ir su malonumu paplepėsiu su jumis apie karalius ir kopūstus.

JI. Sakykit, kuo aš jums nepatinku? Aš išsigimėlė? Nuobodi? Nemaloni?

JIS. Visai ne.

JI. Tuomet kokia priežastis?

JIS. Na, pagalvokit pati, kodėl turėčiau leistis į avantiūrą su nepažįstama moterimi? Jūs esate patraukli, nesiginčiju. Tikriausiai užmigti su jumis bus malonu, bet, įmanoma rytoj atsibudęs nerasiu nei piniginės, nei dokumentų. O gal su jumis kartu darbuojasi jūsų draugužis, kuris dėl mano piniginės praskels man galvą.

JI. Koks jūs protingas ir atsargus žmogus. Viską numatote. O kodėl aš jūsų nebijau. Juk taip pat galit apšvarinti.

JIS. Aš? Jus?

JI. Turiu su savimi nemažai pinigų. Štai, pažiūrėkit...(atidaro rankinę, rodo)

JIS. Oho. Ir iš kur?

JI. Uždirbau per pastarąsias keturias dienas. Jūsų draugužis nepraskels mano galvos?

JIS. Žiūriu, jums neblogai moka.

JI. Nesiskundžiu. Bet ir darbas nelengvas. Ir reikalauja aukštos kvalifikacijos.

JIS. Jeigu ne paslaptis, kiek imate?

JI. Nesijaudinkit, kaip nors susitarsim.

JIS. Aš kalbu ne apie save, o bendrai.

JI. Tai priklauso nuo laiko, nuo užsakovo finansinės padėties, nuo mano nuotaikos ir dar daug nuo ko.

JIS. Ir vis tik. Kiek?

JI. O kiek jums negaila?

JIS. Nė kiek. Man šito nereikia ir už dyką. Domiuosi smalsumo vedamas.

JI. Žinot, ką jums pasakysiu? Kai, pavyzdžiui, Ispanijoje dama siūlydavo vyrui pasimatymą, - net gilią naktį ir nepažįstamoje vietoje, - jis eidavo į jį nesvyruodamas, negalvodamas apie piniginę ir pavojus. Taip elgdavosi tikri kabaljero.

JIS. Bet mes ne Ispanijoje, tad nevaidinkime komedijos apie apsiaustą ir špagą. Mes niūrioje mūsų kasdienybėje, kurioje daug sukčių, apgaulės, nusikaltimų ir žiaurumo. Be to , reikalas ne tik mano atsargume.

JI. O kur?

JIS. Jeigu būti atviru, semti košę šaukštu malonu, kai ji švarioje lėkštėje, o ne bendruomeninėje spjaudyklėje. Atleiskit, nenorėjau jūsų įžeisti.

JI. Gal nenorėjote, bet įžeidėt. Tačiau ne grubiais žodžiais, o todėl, kad manęs nenorit. Moteriai nėra didesnio įžeidimo už supratimą, jog jos negeidžia.

JIS. Palikime šitą temą. Juk mes susitarėme.

JI. Mes nieko nesusitarėme.

JIS. Pakalbėkime apie ką nors kitą.

JI. Geriau apie ką nors kitą patylėkim.

Pauzė.

JIS. Jeigu nemėgstate degtinės, gal tikrai užsisakykime šampano?

JI. Ne dabar. Rytoj ryte.

JIS. Rytojaus ryto nebus.

JI. Bus.

JIS. Nebus.

JI. O kas bus? Tiktai naktis?

JIS. Nieko nebus. Aš juk pasakiau – jokios lovos.

JI. O aš jums jos ir nežadėjau. Vedusio vyro netraukia lova dviem atvejais, arba žmona taip apkerėjo, kad jis nieko daugiau nemato, arba taip atšaldė, kad meilei jis prarado bet kokį apetitą. Su kokiu atveju mes turim reikalą?

JIS. (staigiai) Aš rodosi jūsų prašiau neaptarinėti mano gyvenimo. Neištarti nė žodžio apie mano žmoną. Ir bendrai, nieko nekalbėti apie mane.

JI. Tuomet apie ką?

JIS. Apie ką norite, tiktai ne apie mane.

JI. O aš kaip tyčia noriu kalbėti tiktai apie jus.

JIS. Kodėl?

JI. Todėl, kad nelaimingas, kad neturite kam pasiguosti. Ir bijotės manęs

JIS. Aš – jūsų?

JI. Taip. Jūs bijote su manim susidėti, bet dar labiau bijote palikti mane, grįžti į savo kambarį ir pasilikti su savimi ir su savo nemiga. Štai kodėl pasilikote su manimi ir pasiūlėt šampano, nors sieloje mane niekinat. Niekinate ir trokštat. Juk taip?

JIS. Melas.

JI. Tiesa.

JIS. Ne, jūs klystat.

JI. Ne niekinate, o tik trokštate?

JIS. Ne.

JI. Ne trokštate, o tik niekinat?

JIS. Jūs nepaprastai lengvai mokate erzinti ir kabinėtis prie kiekvieno žodžio.

JI. Aš kabinėjuosi todėl, kad noriu jus pakabinti. Nuo pat pradžios kalbu jums apie tai. O jūs, kažkodėl, manęs bijot.

JIS. Aš nieko nesibijau. Man paprasčiausiai bus nemalonu ryte atsibusti su nepažįstama moterimi.

JI. Ir nežinoti, kaip jos atsikratyti.

JIS. Aš šito nesakiau.

JI. Tiktai pagalvojot.

JIS. (aštriai) Nenoriu jūsų įžeisti, tačiau turiu pakartoti dešimtą kartą – aš ne iš tų, kurie randa laimę meilėje su valandiniu apmokėjimu. Gal aš senamadiškas, bet pasikeisti neketinu.

JI. Ir nereikia. Jūs man patinkate būtent toks. (vyras išima piniginę, iš jos pinigus ir deda ant stalo) Štai paimkite.

JI. Kas tai?

JIS. Atlyginimas už jūsų sugaištą laiką. Jums reikėjo užsidirbti, aš pasiruošęs sumokėt. Su sąlyga, kad atsikabintumėt.

JI. Mes aptarsime šitą sandorį vėliau.

JIS. Ne, dabar. Jei mažai, aš pasiryžęs pridėti. (vėl atidaro piniginę)

JI. Aš įpratusi pinigus užsidirbti sąžiningai...

JIS. Mane linksmindama jūs juos sąžiningai ir užsidirbot. Nuotaika buvo bjauri, jūs ją pakėlėte. Imkite ir eikit.

JI. (karčiai, su tikru nusivylimu) Tikriausiai jums iš tiesų labai nepatinku. (patylėjus) Arba jus prie manęs labai traukia. Kad pasiguosčiau, sustosiu prie antrojo varianto. Kodėl jūs mane vejat?

JIS. Todėl, kad man iš tiesų pradeda vaidentis, jog pradėjau jumis domėtis daugiau nei galima sau leisti.

JI. O jūs visada žinote kiek galima sau leisti?

JIS. Žinoma. Kaip sakoma, gerk, bet nepasigerk, mylėkis, bet neįsimylėk. Paimkite pinigus

JI. Jeigu aš juos paimsiu, tai tik ryte.

JIS. Žaviuosi jūsų užsispyrimu.

JI. O aš – jūsų nepalenkiamu charakteriu.

9.

Vyras eina prie savo stalo, ryžtingai susirenka daiktus ir ruošiasi išeit. Moteris prieina prie jo staliuko.

JI. Atsiprašau, čia užimta?

JIS. (susierzinęs) Laisva. Laisvas visas stalas, nes aš pabaigiau vakarienę ir išeinu.

JI. Vadinasi, aš galiu kol kas pasėdėti.

JIS. Kaip norit. (moteris sėda) O, ko jums dar reikia?

JI. Pasakyti keletą žodžių atsisveikinimui.

JIS. (sėdasi) Na?

JI. Žinote kodėl prieš valandą priėjau prie jūsų?

JIS. Nutuokiu.

JI. Ne, nenutuokiat.

JIS. Na, tai pasakykit.

JI. Aš seniai sėdėjau netoliese ir jus stebėjau. O jūs į mane nė nežvilgtelėjot. Bet aš nepykstu – kam jums į mane žiūrėti. Ir štai aš sėdėjau sėdėjau ir staiga pagalvojau – jūs dabar išeisit ir aš niekada niekada jūsų nepamatysiu. Ir įsivaizdavau kaip jūs vienas kylate į savo pliką nejaukų kambarį, ir supratau, jog jeigu išeisit, tai aš jau niekuo negalėsiu jums padėti. Tada staiga atsistojau ir priėjau, nieko nesitikėdama ir nelaukdama. Paprasčiausiai priėjau.

JIS. (tyli nežinodamas kaip reaguoti) Nežinau ką atsakyti...

JI. Nieko atsakyt ir nereikia. Pamirškit, štai ir viskas.

JIS. Prisipažinkite, kad visa tai jūs tik ką sugalvojot.

JI. Gali būti. Bet neprisipažinsiu.

JIS. Esu tikras, kad sugalvojot, bet vis tiek malonu.

JI. Ką gi, šita nata mes ir pabaigsime mūsų neįvykusią pažintį. (tyla)

JIS. Jūs keista moteris.

JI. Ačiū už komplimentą. Aš pasistengsiu jo nusipelnyti.

JIS. Protinga, išsilavinusi, ne atsipalaidavusi, gerai išauklėta...Bet tačiau...Teisybė, labai keista.

JI. O argi blogai būti keistuole?

JIS. Na, ne iki tokio laipsnio.

JI. Geriau būti, kaip visos?

JIS. Ko gero.

JI. Tačiau būti normalia – nuobodu. Bet jeigu jūs mėgstate nuobodulį, nuobodžiaukit toliau.

Moteris grįžta prie savo stalo. Vyras, po kurio svyravimo, pasuka prie jos.

JIS. (neryžtingai) Žinot, ką aš pagalvojau... Gal iš tiesų pakilkime į mano kambarį?

JI. Kam? Juk jūs padorumo pavyzdys.

JIS. Išgersim kavos.

JI. (rodo į savo puodelį) Kavos duoda ir čia.

JIS. Na, ne kavos, tai ko nors kito.

JI. (su pašaipėle) Šampano?

JIS. O kodėl gi ne?

JI. Jūs pats sakėte, kad šampano nesitikėčiau.

JIS. Liaukitės. Restoranas jau užsidaro. Laikas išeiti.

JI. Eikite.

JIS. O jūs?

JI. O aš pasilieku.

Jis. Kodėl?

JI. Juk aš jums nereikalinga net veltui. Taip, regis, sakėt?

JIS. Kodėl veltui? Aš pasiruošęs mokėti.

JI. Ir toks principingas mylėsitės su parsiduodančia moterimi?

JIS. Galų gale, mums nebūtina mylėtis.

JI. Tai kodėl kviečiate mane į savo kambarį?

JIS. Pakalbėti. Jūs įdomi pašnekovė... Žinote daug poezijos..

JI. Nejuokinkit...būkit sąžiningas bent prieš save...

JIS. Na gerai, mes juk žinom apie ką kalbam. Kas toliau?

JI. Niekur aš su jumis neisiu...

JIS. Bet juk pati siūlėt.

JI. Neprisimenu. O jeigu siūliau, tai tada ir reikėjo sutikti. O dabar aš persigalvojau.

JIS. Jūs žaidžiate su manim kaip katė su pele.

JI. Gali būti. Tik bijau, kad katė pati netaptų pele.

JIS. Aš nesuprantu. Juk neseniai man kalbėjote tokius žodžius... Kad aš jums, tarsi, patinku...

JI. Taip. Ir tų žodžių neatsisakysiu. Bet iš jūsų tų žodžių aš negirdėjau.

JIS. Ar tik nenorite iš tiesų, kad prisipažinčiau jums meilėje?

JI. O kodėl ne?

JIS. Mes vos pažįstami.

JI. Iš vis nepažįstami.

JIS. Šitą trūkumą dar galim pašalinti.

JI. Juk jūs ne šalininkas lengvų pažinčių.

JIS. (nusivylęs) Aš matau, man jūsų neįkalbėti.

JI. Norit patarimo? Štai jūs kviečiate mane paskaityti eilėraščių. Galiu tiesiog čia jums ką nors paskaityti pradžiai. Rachmaninovas parašė romansą pagal Hugo tekstą. Vadinasi „Jie atsakė“. Paskaityti?

JIS. Ne. Aš norėčiau gauti atsakymą į savo klausimą.

JI. (nutraukia) Jūs paklausykit. Šitas Hugo eilėraštis gana įdomus. Kiekvienoje eilutėje kažkokie nežinomi „jie“, užduoda ilgus jaudinančius klausimus. O kiti „jie“ arba tiksliau „jos“, į juos atsako.

Paklausė jie “Kaip plaukiančiu laivu,

Mums balta žuvėdra skrieti bangomis,

Kad mūsų sargai nepavytų““

(po neilgos pauzės)

„Irkluokite“ - jos atsakydavo

JIS. Visa tai labai įdomu, bet kokį tai ryšį turi su patarimu, kurį norėjote man duoti?

JI. O štai ir patarimas.

Paklausė jie „Kaip gražuoles patraukti

Be burtų: kad pačios į aistringus žodžius

jos prie krūtinės mums priglustų

JIS. Na, ir...

JI. „Mylėkite““ - jos atsakydavo.

JIS. Užuominą supratau. Bet mūsų atveju apie meilę negali būti net kalbos.

JI. Tai yra jūs siūlote man mylėtis, bet be meilės?

JIS. Galima pasakyti ir taip. Aš noriu, kad mūsų santykiai būtų statomi labai proziškai, be bereikalingos romantikos.

JI. (sausai) Tai kreipkitės į portjė, ir jis už nedidelį atlygį, pasiūlys jums merginą nakčiai. Iki pasimatymo. (kadangi vyras nejuda, ji pakartoja) Aš pasakiau „iki pasimatymo“.

JIS. Rytoj išskrendu.

JI. Tuomet likite sveiki.

Vyras lėtai grįžta prie savo staliuko. Pasiima portfelį, pasuka prie išėjimo, bet sustoja prie jos staliuko.

JIS. Jūs pasiliekate? Medžiosite kitą klientą?

JI. Norite man ką nors parekomenduoti?

JIS. Tarp mano bičiulių nėra tokių nuotykių ieškotojų.

JI. Tikriausiai blogai pažįstate savo bičiulius.

JIS. Labanakt

10

Vyras išeina. Moteris lieka viena. Matosi, kad ji nusiminusi ir nusivylus. Restorane prigęsta šviesa, ženklas, kad reikia išeiti. Ji žiūri į sąskaitą, deda ant jos pinigus ir ruošiasi išeiti. Tuo metu vėl grįžta vyras.

JIS. Jūs dar čia? O aš bijojau, kad jau išėjot.

Ji. Ko jūs norit?

JIS. Aš įsivaizdavau, kaip sėdžiu savo kambaryje vienas pats su savimi, ir man pasidarė neramu. Tokiais atvejais mane aplanko tokie depresijos priepuoliai, jog aš... Vienu žodžiu...Jūs manęs klausėt, kodėl kviečiu jus į savo kambarį? Tai štai, aš atsakysiu: kad ten nebūčiau vienas. Suprantate?

JI. (rimtai) Aš jus labai gerai suprantu.

JIS. Jūs mane visą laiką provokuojate, kartais net tyčiojatės, bet man su jumis kažkodėl įdomu. Bent jau geriau nei vienam. Užtat prašau: einam pas mane. Aš nieko iš jūsų nereikalausiu ir bet kokiu atveju sumokėsiu.

JI. Na, gerai. (šypsosi) Esu mergaitė be patirties, nemoku priešintis.

JIS. (netiki savo sėkme) Jūs, iš tiesų, sutinkate?

JI. Juk pasakiau, kad taip. Bet man atrodo, jūs nelabai tuo džiaugiatės. Atrodote labai pasimetęs.

JIS. Greičiau, laimingas...

JI. Panašu, jog laimė jus užgriuvo taip netikėtai, kad nesuspėjote atšokti į šalį...

Jis. Tai einam?

JI. Einam. (atsikelia, pasiima rankinę) Palaukite minutėlę, turiu atsiskaityti su oficiantu.

JIS. Aš atsiskaitysiu.

JI. Nereikia jo kviesti, aš noriu nueiti pati. (eina prie išėjimo)

JIS. Jūs grįšit?

JI. O jūs lauksit?

JIS. Jūs manimi abejojat?

JI. O jūs manimi?

JIS. Abejoju.

JI. Ir teisingai darot.

Moteris išeina, ir vyrui pasirodo, kad ilgam. Jis laukia jo neramiai, sekdamas žvilgsniu. Moteris grįžta.

JIS. Apie ką su oficiantu šnibždėjotės?

JI. (su lengvu juokeliu) Skaitėme vienas kitam eilėraščius. Pradėjote pavyduliauti?

JIS. Gali būti.

JI. Na, ką gi, aš pasiruošusi.

JIS. (žengęs kelis žingsnius sustoja) Man pasidarė truputį baisu.

JI. Man taip pat.

JIS. Ko jūs bijotės? Manęs?

JI. Ne, savęs.

JIS. Ir aš savęs. Na, mes einam?

JI. Einam.

ANTRAS VEIKSMAS

Kambarys viešbutyje. Įeina vyras ir moteris, abu jaučiasi sukaustyti.

JIS. Na, kaip jums čia patinka?

JI. Nežinau...Viešbutyje, net gerame, visuomet yra kažkas standartiškai sterilaus...Staliukas, sanitarinis mazgas, lova...Joje niekada nesijauti kaip namuose...

JIS. Kiek galiu suprasti, jums dažnai tenka būti viešbučiuose. Profesijos ypatumas.

JI. Tikriausiai. Ir kas iš to?

Jis. Nieko.

JI. Tai kam dar klausinėti? (pauzė, vyras nori apkabinti moterį, ji išsisuka)

JIS. Aš nesuprantu, - nejaugi mes nieko nesutarėme?

JI. Mes iš viso dėl nieko nesitarėme. Jūs paprašėt, aš atėjau.

JIS. Tikiuosi, tu nepulsi manęs įtikinėti, jog aš tau antrasis?

JI. Net nepagalvosiu.

JIS. Štai kaip? O tu jų daug turėjai?

JI. Pakankamai.

JIS. Vadinasi, patirties yra?

JI. Nemažai.

JIS. Pasidalinsi?

JI. Mes vėl perėjome prie „tu“?

JIS. Lovoje vienas į kitą nesikreipia „jūs“.

JI. Mes dar ne lovoje.

JIS. Bet juk būsim. (nori apkabinti)

JI. Jūs nusprendėte, kad jeigu aš sutikau čia ateiti, tai jau galima ir nesiceremoninti?

JIS. Nereikia vaizduoti, kad prieš vidurnaktį jūs atėjote pas vyriškį gerti arbatos.

JI. Žinoma ne tam, kad gerti arbatos. Mes gersim šampano.

JIS. Liaukitės juokauti. Iš kur aš dabar jo paimsiu? (vėl mėgina apkabinti)

JI. (visai nereaguodama į jo apkabinimus) Nevaidinkite aistros.

JIS. O aš jos ir nevaidinu. Prie naujos moters vyrą traukia ne aistra o smalsumas.

JI. (sausai) Tenkinkite savo smalsumą be rankų pagalbos. Pavyzdžiui, uždavinėkite man klausimus, o aš į juos atsakinėsiu.

JIS. Vadinasi jūs atėjote čia paprasčiausiai pasikalbėti? Į šitą kambarį?

JI. Žinoma. Pagal jus geriau kalbėtis lauke? Ten šalta, vėjas ir lietus. (kadangi jis laiko ją apkabinęs vis dar, ji tęsia) Jeigu jūs manęs tuojau pat nepaleisite, išeisiu.

Vyras paleidžia moterį, pauzė.

JIS. Jeigu šitie kaprizai tęsis ir toliau, tai ko jūs čia atėjote?

JI. Gal todėl, jog kaip ir jūs, jaučiuosi vieniša.

JIS. Ką tu, spurdanti naktine peteliške, gali žinoti apie vienatvę. Apie tikrą vienatvę, kai tu neturi kam pasakyti nei žodžio, niekam negali atverti sielos, nėra kas tave suprastų ar atsišauktų. Kai tu jautiesi vienišas, net jei tave supa žmonės, netgi jei greta tavęs miega artimiausias, bet iš tiesų svetimas žmogus. (ilga pauzė) Na ką, mes taip ir žiūrėsime vienas į kitą?

JI. Nusiraminkite ir sėskitės. Jūs paprasčiausiai nesat užtikrintas savimi ir nežinote kaip elgtis. Štai ir mėtotės į kraštutinumus, nuo drovumo iki akiplėšiškumo, kurį laikote drąsa.

JIS. Tai teisybė, atleiskit.

JI. Ir jeigu jūs elgsitės nederamai, aš išeisiu.

JIS. Kokį naują žaidimą vėl sugalvojote?

JI. Seno tęsinį. Tiktai, kaip futbole, po pertraukos mes keičiamės vartais. Restorane jūsų siekiau aš, o dabar siekiate manęs jūs. Pademonstruokite savo gebėjimus.

JIS. Tiesą sakant, visai nemoku.

JI. Aš tai jau pastebėjau. (pauzė)

3.

JIS. Man kažkaip sunku su jumis atnaujinti pokalbį. Jūs net nepasisakėte savo vardo.

JI. Jeigu norite, vadinkite mane Vera. Arba Nadežda. Arba Liubov.

JIS. O tikrasis?

JI. (prieina prie lango) Koks blogas oras lauke...

JIS. (irgi prieina) Taip, šalta ir nejauku...Kažko nesiklosto mūsų susitikimas.

JI. Nenusiminkit, turime prieš akis visą naktį. Gal susiklostys. Viskas priklauso nuo jūsų.

JIS. Kodėl neklausiate mano vardo?

JI. Todėl, kad žinau.

JIS. Iš kur?

JI. Nesvarbu. Negaliu tik nuspręsti, kaip į jus kreiptis. Vadinti Serioža dar anksti, o ponas Odincovas skamba per daug formaliai.

JIS. Laikysimės auksinio vidurio. Galite mane vadinti Sergejumi.

JI. Aš tikiuosi nusipelnysiu teisės vadinti jus truputį intymiau.

JIS. Kaip jūs sužinojote mano vardą? Apačioje, pas administratorių?

JI. Nesvarbu. Sužinojau ir sužinojau.

Negarsus beldimas į duris.

JIS. (nustebęs) Beldžia, ar man pasirodė?

JI. Ne, nepasirodė.

JIS. (sunerimęs) Kas tai galėtų būti?

JI. Atidarykite ir sužinosit.

JIS. Neatidarysiu.

JI. Bijote, kad kambaryje pamatys mane? Nebijokit, dorovės policijos jau nebėra.

Jis atidaro, o kai pasigirdus triukšmui ir balsams grįžta, tai su vežimėliu, šampanu, bokalais, ledais ir lengva užkanda.

JIS. Štai...Šampanas...Atsiuntė iš restorano. Ir pinigus imti oficiantas atsisakė. Sako, sumokėta. Keista. Aš nieko neužsisakinėjau.

JI. Nieko nuostabaus. Likimo dovanos.

JIS. (suvokęs) Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai turėjau padaryti aš, bet nesusivokiau. Aš tikras asilas.

JI. Pasistenkit ateityje pasitaisyti. (ima rankinę ir eina durų link)

JIS. Palaukite, kur jūs vėl?

JI. Nesijaudinkite, aš grįšiu.

JIS. Tikrai?

Ji. Nejaugi galvojate, kad noriu likti be šampano?

Išeina. Nežinodamas ko griebtis jis eina prie durų, grįžta, nusivelka švarką, vėl apsivelka, grįžta ji. Она в нарядном платье, в руках коробка и букетик цветов.

JIS. (apsidžiaugęs ir nustebęs) Kur ir kaip jūs suspėjote taip greitai pasikeisti?

JI. Nusprendžiau vėl iššaukti jūsų smalsumą. (apžiūrėjus kambarį) Na, kodėl niekas neparuošta?

JIS. O ką reikia paruošti?

JI. Koks vis tik jūs nenuovokus. Perstumkime staliuką čionai.

Pastumia staliuką į kambario centrą.

Dabar pripilkit į vazą vandens.

Moteris išima iš dėželės staltiesę, uždengia stalą, pastato žvakides išėmus iš tos pačios dėžės, vyras jai padeda su šampanu, indais, moteris deda į vazą gėles, vyras uždega žvakes. Dabar stalas atrodo šventiškai.

JIS. Kur jūs visa tai gavote? Juk nebuvote tik porą minučių. Ir iš kur ši suknelė? Iš kur atsirado gėlės?

JI. Paslaptis.

JIS. Jūs reta moteris.

JI. Tikriausiai, anksčiau su moterimis jums ne labai sekdavosi. Užgesinkite šviesą.

JIS. Jauku ir gražu. Aš taip nesugebėčiau.

JI. Jūs žiūrite į mūsų susitikimą kaip į sandorį, aš noriu kad jis taptų pasimatymu. Na. Juk jūs šeimininkas. Gal pakviesite mane atsisėsti ir atidarysite butelį?

JIS. Jūs viską sutvarkėt ir aš jaučiuosi svečiu.

JI. Tuomet aš atsisėsiu nekviesta.

Atsisėda. Vyras pilsto šampaną.

JIS. Suruošėte puikią šventę.

JI. Tai išgerkim už ją. „Šįvakar šventė pirmoji su tavimi, ir vadinkim tą šventę išsiskyrimu“.

Geria.

5

JIS. Turiu pripažinti, kai norite jūs tampat labai patrauklia.

JI. Aš visada to noriu, bet ne visada išeina. (išvengdama jo apsikabinimo) Jeigu jūs nežinote kur dėti rankas, geriau įpilkite dar. Mano bokalas tuščias, nematot?

JIS. (įpila, grįžta į savo vietą) Už ką geriam dabar?

JI. Už meilę. Už reikalo sėkmę. Už susitikimą. (Su lengva ironija) O gal atsistokime ir išgerkim už nuostabias moteris? Juk jūs esat didelis moteriškosios lyties gerbėjas ir žinovas.

JIS. Na... tokiu atveju siūlau bruderšaftą.

JI. Neverta. Ir sakymas „tu“ nelabai pažįstamiems žmonėms man nepatinka. Pavyzdžiui, aukštesnėje padėtyje esantis būna linkęs taip bendrauti su esančiu apačioje. Labai dažnai tai ne artumo požymis, o chamiškumo prasiveržimas. (žiūrėdama į vyrą) Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.

JIS. Aš priimu jūsų priekaištą. Bet dabar tas „tu“ jau yra kitoks, ne toks, kaip anksčiau. Ne niekinantis, o draugiškas. Ir jis bus abipusis. Jūs sutinkat?

JI. Truputį palaukim. Tam dar neatėjo laikas. Tarp kitko, apie niekinantį „tu“. Jeigu teisingai supratau, jums nepatiko, kad atsisėdau už staliuko, ir prastai šnekant, pradėjau jus kabinti. Pagal jus, taip elgtis gali tiktai žinomos padermės moterys.

JIS. Kažkokia prasme, taip.

JI. O jeigu ne aš, o jūs būtumėt prie manęs prisėdęs, pradėjęs man žerti komplimentus ir siūlyti su jumis praleisti naktį, tai būtų buvę moralu?

JIS. Na... Taip, tai būtų buvę moralu.

JI. Kodėl?

JIS. (patraukia pečiais) Kažkas gi turi parodyti iniciatyvą, kitaip išmirs žmonių giminė.

JI. Parodyti iniciatyvą? Puiku. Bet kodėl ne aš? Kai aš pradėjau su jumis kalbėti apie restorane, jūs tai palaikėte begėdyste. O jeigu aš būčiau pamėginusi jus dar ir apkabinti, kaip dabar mėginote jūs? Ką tada apie mane pagalvotumėt?

JIS. Kiekvienas žaidimas turi savo taisykles...

JI. Išeina, kad šitame žaidime moteriai leidžiama būti tiktai grobiu, bet ne medžiotoju. Aš tokių taisyklių nepripažįstu.

JIS. Moterys medžioja taip pat. Tiktai turi kitokius būdus.

JI. Meskim šituos juokelius. Aš matau, kad visos šnekos apie lyčių lygybę, apie praeityje likusias dogmas, seksualinę laisvę ir taip toliau, nevertos suskilusio skatiko. Iš tiesų moralė lieka tokia pati: vyrui galima viskas, o moteriai – mažai kas. Ji turi sėdėti, kukliai nuleidus akis, ir laukti, kol ja susidomės. O jeigu tokios moralės nepripažįstu, mane laiko dievai žin kuo. Taip?

JIS. Taip ir ne taip.

JI. Tai tuomet kodėl, vos kalba pasisuka apie padorumą, taip laukiama iš moters kuklumo, švaros, drovumo ir t.t. Kodėl to paties nelaukiama ir iš vyrų? Kodėl, aukštąja kalba šnekant, yra puolusios moterys, tačiau nėra puolusių vyrų?

JIS. Pagal jus elgesio normas moterims išgalvojo pikti negeri vyrai? Bet jos glūdi pačioje gamtoje. Kaip tik apie tai, tarp kitko, šiandien buvo kalbama konferencijoje.

JI. Pagal jūsų biologinę psichologiją? Taip, regis, vadinasi jūsų specialybė. Tai ne nuobodu?

JIS. Ką jūs? (atgyja) Tai baisiai įdomu. Ir žinote, kame čia esmė? Reikalas tame, kad mūsų psichologija, mūsų supratimas apie draudimus ir leidimus, apie gėrį ir blogį...Atleiskite, jums tai, iš tiesų nuobodu.

JI. Kodėl gi? Tęskite.

JIS. Ne, tai įdomu tiktai man. Jums tai bus pernelyg specialu ir nesuprantama.

JI. O ko čia nesuprasti? Galiu pasakyti daugiau. Juk žmogus ne tik mąstanti būtybė,, jis dar ir gyvulys, turintis biologinę prigimtį. Jame nuo gimimo glūdi įgimti instinktai, troškimai ir baimės. Įgimtos psichologijos slopinimas auklėjimu ir tradicijomis veda prie visokiausių kompleksų ir netgi dvasinių negalavimų. Šitie klausimai nuodugniai ištyrinėti kapitaliniuose Fokso, Kislevskio ir Zarembos darbuose.Очень сокращено А что тут непонятного? (Тоном лектора, вполне серьезно, но с веселыми искорками в глазах.) Мне кажется, вы хотели сказать, что наша психология, наши представления о запретном и разрешенном, о добре и зле с самого раннего детства складываются под влиянием семьи, школы, наставников, сверстников, книг, фильмов, национальных обычаев и традиций, короче – нашей общественной среды. В результате формируется психология, внушенная обществом, или, по-другому, психология социальная.

Мужчина слушает ее с нарастающим изумлением. Женщина продолжает. Речь ее льется свободно и естественно.

Но человек не только разумное существо, он еще и животное, имеющее биологическую природу. В нем от рождения заложены природные инстинкты, желания и страхи. Подавление естественной психологии человека воспитанием и жизнью в обществе ведет к всевозможным комплексам и даже душевным расстройствам. Эти вопросы подробно изучены в капитальных работах Фокса, Кислевского и Зарембо.

JIS. (sprogsta) Paklausykite, velniai rautų, ką visa tai reiškia?

JI. (nekaltai) kas būtent?

JIS. Juk tai mano pranešimas. Beveik žodis į žodį.

JI. Tiesa? Kas galėjo pagalvoti?

JIS. Liaukitės durnių klijuoti. Kas jūs tokia, griebtų velniai?

JI. Juk jūs žinot – lengvo elgesio mergina.

JIS. Liaukitės. Jūs irgi ten buvote? Kodėl aš jūsų nemačiau? Jūs psichologė.

JI. Kiekviena moteris psichologė.

JIS. Puikiai suprantate, kad kalbu apie jūsų specialybę. Psichologė, biologė?

JI. Ne.

JIS. Aš nieko čia nesigaudau. Kas jūs, kaip jūs? Iš kur jūs mokate kalbas? Ir kodėl jūs žinote mano darbus? Esu tikras, kad jūs mane šnipinėjate, bet kam visa tai?

JI. Užtikrinu jus, kad tai netiesa. Aš tiesiog domiuosi jumis.

JIS. Ne, čia kažkas ne taip. Čia slypi kažkokia mįslė...

JI. Aš jau minėjau, kad visos mįslės įdomios tik tol, kol nerandamas į jas atsakymas. O tuomet jos pasirodo labai paprastos ir atneša nusivylimą.

JIS. Viena man jau seniai aišku – jūs ne mergina nuo asfalto. Tam jūs per daug išsilavinusi ir protinga,

JI. Ir išsilavinusios moterys turi užsidirbti pragyvenimui.

JIS. Man atrodo, aš girdėjau jūsų balsą. Mes nebuvome susitikę anksčiau?

JI. Ne. Norisi galvoti, jog jei būtume kur nors susitikę, būtumėt mane prisiminęs.

JIS. Tai tiesa.

JI. Nesukit sau galvos su mano tariamu mįslingumu. Geriau tęskime ginčą.

JIS. Iš pradžių išgerkim. Už mūsų susitikimą.

JI. Už susitikimą mes jau gėrėm.

JIS. Ne, mes gėrėm už išsiskyrimą. Jūsų tostas buvo nevykęs, peržaiskime jį iš naujo.

JI. Sutinku. (susidaužia, geria)

Duok man savo lėkštę, aš tavimi pasirūpinsiu. (Padeda jam užkandį.)

JIS. Ačiū.

JI. Grįžkime prie mūsų ginčo. Man tai svarbu.

JIS. Argi mes ginčijomės? Apie ką?

JI. Jūs žadėjote man paaiškinti, kodėl galite rinktis moterį kuri jums patinka, o aš negaliu.

JIS. Tai ne visai taip. Vyras renkasi, bet moteris turi teisę sutikti arba nesutikti su jo pasirinkimu. Todėl rezultate renkasi ir ji.

JI. Bet tai nelygiavertis pasirinkimas. Sakykime, į puotą atėjo šimtas damų, ir šimtas kavalierių, ir iš šito šimto vyrų penki nusprendė šokiui pakviesti mane. Aš turiu galimybę iš penkių pasirinkti vieną, tiesa? Bet jie juk rinkosi iš šimto.

JIS. Matomai, gamta padarė ką žinojusi: vienaip ar kitaip visi susiranda sau porą.

JI. Ne visi.

JIS. (patylėjęs) Taip, ne visi.

JI. Ir ne visada ta pora tampa sėkminga.

JIS. Tai irgi tiesa.

JI. Vadinasi jūs manote, kad moteris visuomet turi būti ne smičiumi o smuiku?

JIS. Reikalas ne tame, ką aš manu ir ko ne. Paprasčiausiai taip sutvertas pasaulis.

JI. Bet kodėl? Argi moterys neturi teisės ieškoti savo laimės ir siekti jos? Argi vyrai ir moterys ne lygūs?

JIS. Lygybė nereiškia vienodumo. Katinas ir katė taip pat biologiškai lygūs, bet biologiškai jie skirtingi ir elgiasi skirtingai. Taip ir žmonės. Moteris fiziškai negali paimti vyro. Visada jis ją ima, o ji atsiduoda. Iš čia skirtingos elgesio normos: jis renkasi, ji laukia, kada ją pasirinks.

JI. Išeina, kad moteris negali ieškoti pati?

JIS. Ne ji turi ieškoti, o ją turi surasti. Štai kodėl pagrindinis moters elgesio bruožas – būti patrauklia.

JI. O gal tai ne biologijos o auklėjimo ir tradicijų klausimas.

JIS. Visose tautose tradicijos skirtingos. Bet visur mes matom tą patį: vyras ieško moters, renka ją, siekia jos, perka ją, ima ją. Bet ne atvirkščiai. O bendrai, vyras persekioja moterį tol, kol ši nesupras.

JI. Tai senas pokštas.

JIS. Be to, kovoti prieš nusistovėjusias normas vienai yra beviltiška ir nesąmoninga. Ir jeigu prieštarauti prigimčiai, tai tikrai atves prie neurozių ir stresų. Geriau baikime šį ginčą.

JI. Prašau. Aš net pakviesčiau jus šokiui, bet esu tikra, kad jūs nemokat.

JIS. Kodėl gi, moku. Truputį blogiau už lokį, bet už dramblį geriau.

JI. Tai gal pamėginkim? (traukia jį už rankos šokiui ir daro keletą žingsnių)

JIS. Ne, neverta. Liksit be kojų.

JI. Vadinasi ir jūs turite problemų, nors esate didelis lyčių specialistas. O kaip reikalai praktikoje?

JIS. Praktiškai, visas mano laikas užimtas darbu.

JI. O vaikai? O mylima žmona? (sarkastiškai) Kuri jums patinka visais atžvilgiais?

JIS. Vaikų aš neturiu.

JI. Gal ir žmonos nėra?

JIS. Na, jeigu teisybę, tai ir žmonos dabar nėra.

JI. „Dabar“ - tai šiuo metu, kol jūs viešbutyje?

JIS. Iš viso nėra. Jau du metai.

JI. Bet, žinoma, yra mylima draugė.

JIS. Ir draugės nėra.

JI. (iš ties nustebusi) Kaip gi taip? Psichologas tai pavadintų sunkiu atveju/

JIS. Viskas ne taip blogai, kaip manot. Viskas daug blogiau.

JI. Kas su jumis nutiko?

JIS. Nieko ypatingo. Labai triviali istorija.

JI. Tai papasakokit ją.

JIS. Geriau išgerkim, gerai? (jis pripila bokalus, susidaužia)

JI. O dabar pasakokit.

JIS. Kad ir pasakoti nėra ko. Savo laiku aš vedžiau. Buvau tada jaunas ir kvailas. Bendrai, ne toks jaunas, koks kvailas.

JI. Na, ir kas paskui?

JIS. Vieną rytmetį aš atsibudau ir supratau, kad visai neturiu apie ką su ja kalbėtis. Mūsų bendri interesai tiktai lovoje, ir tai jie vysta su kiekviena diena. Ir vietoje to, kad šitą klaidą taisytume, mes pradėjome vienas kitą kankinti.

JI. Iš tiesų triviali istorija. O kodėl taip atsitiko?

JIS. Vyras visada labai pavargsta nuo santuokos. Nuo būtinybės kiekvieną dieną būti kartu. Nuo negalėjimo užsidaryti savyje. Nuo suvokimo, kad jis yra surištas. Moterys mėgsta mus laikyti ant trumpo pavadėlio, nesuprasdamos, kad kuo jis trumpesnis, tuo stipriau mes norime ištrūkti.

JI. Bet jūs vis tik ištrūkote?

Jis. Taip, mes išsiskyrėm.

Ji. Ir tai viskas?

JIS. Ne. Paskui aš pasenau, tapau dar kvailesniu, ir vedžiau antrą kartą...

7

JI. Viliuosi šį kartą jūs pasirinkot tinkamą.

JIS. Na, aš po pirmos santuokos moterų vengiau, bet ji mane kažkokiu tai būdu išžiūrėjo. Štai jums, tarp kitko, pavyzdys, kas ką renkasi.

JI. Kodėl jūs ją vedėt?

JIS. O kodėl mes iš vis vedam? Jūs galvojate todėl, kad giminingos sielos? Iš noro niekuomet nesiskirti ir mirti tą pačią dieną? Ne. Iš kvailumo. Atsitiktinumo. Dėl lieknos talijos ir gražaus nertinio. Po dviejų metų žmona mane išdavė su kažkokiu menkysta. Ir aš ją išvijau. O jeigu pasakoti tiksliai, išeiti reikėjo man, nes didesnė turto dalis liko pas ją. Taip būna visada.

JI. Jūs mylėjot ją?

JIS. Ne, nelabai. Greičiau labai ne. Bet man tai buvo didelis smūgis.

JI. Kodėl, jeigu ne taip jau mylėjot?

JIS. Na, žinot ką... Pareiti namo ir užtikti žmoną su kitu...

JI. Aš jus suprantu kur kas geriau, nei manot...Ir jūs iki šiandien pergyvenat?

JIS. Dabar jau ne. Bet nuo moterų stengiuosi laikytis atokiau. Nudegiau du kartus, užteks. Kaip dainuojama romanse, jau aš netikiu meile.

JI. Na, bet su moterimis susitinkama ir be meilės, o taip...Dėl patogumo.

JIS. Bijau. Užtenka minutei užsižiopsot, ir tu pinklėse. O iš jų ištrūkti nepaprastai sunku. Moterys žino, kad jos mums reikalingos fiziologiškai. Ir tuo begėdiškai naudojasi. Ir iš viso, kas jose gero?

JI. Moteryse. Labai daug. O kas blogo?

JIS. Jos paskandina buityje, reikalauja pinigų, mėgsta aiškintis santykius, atskiria nuo draugų... (po pauzės) O kas blogiausia, trukdo dirbti.

JI. Yra nuomonių, kad su moterimis visada linksmiau.

JIS. Su tokiomis kaip jūs, gal. Bet su kitomis...(pauzė) Tiesa, ir jom su manimi nuobodu. Aš žmogus atsilikęs: mėgstu rinkti grybus, klausytis klasikinės muzikos...

JI. Jūs nusivylęs dviem moterimis, o perkeliate tai ant visų.

JIS. Nežinau kaip moterys, o žmonos vienodos visos. Jas kaitalioti neturi jokios prasmės. Randu džiaugsmą tiktai darbe.

JI. Ne viskas sekėsi, todėl darbas jums, tarsi būdas apgirsti.

JIS. Mes visi norim vieno – laimės.

JI. Bet mes menkai nutuokiame, iš ko ji susideda. Ir jeigu neteisingai pasirinkome tikslą, tai kuo labiau užsispyrę siekiame laimės, tuo labiau nuo jos tolstam. Štai kur nelaimė.

JIS. Taip, tai tiesa...

Pauzė. Abu susimąsto. Moteris vėl prieina prie lango ir vedžioja pirštu ant stiklo.

JIS. Ką jūs ten pamatėte pro langą?

JI. Vis tą patį: sutemos, blausūs žibintai, lietus... Ir pasiutusį plikų šakų šokį pučiant vėjui. Vėjas, vėjas visame baltame pasaulyje...Jūs rytoj skrendat?

JIS. Taip.

JI. Kada?

JIS. Anksti ryte.

JI. Vadinasi, jau šiandien.

JIS. Žiūriu, jūs visai nusiminėt.

JI. Taip... Mes sėdim, kalbamės, o rytas vis artėja, šaltas, pilkas, rudeninis rytas…

Vyras prieina iš už nugaros ir apkabina ją už pečių. Ji žiūri pro langą.

JIS. Ką jūs rašote ant stiklo?

JI. Taip, nieko. Mūsų vardus. „Sergejus plius nepažįstamoji lygu meilė“.

JIS. O aš vis dar nežinau šitos nepažįstamosios vardo.

JI. Kas ji, ir kokia ji

Tik vienoms dausoms žinoti

bet siela susižavėjus

Nepažįstama... (žiūri į jį)

Ar dar nesusižavėjus?

(Pažodinis vertimas)

JIS. Šitas Glinkos romansas labai nuostabus, bet jūs vėl neatsakėt.

JI. Ar verta apsunkinti jūsų atmintį dar vienu moterišku vardu? Bendrai, jeigu norite, vadinkit mane Henrieta.

JIS. Kodėl Henrieta?

JI. Kodėl ne?

JIS. Jus tikrai taip vadina?

JI. Ar atsimenate istoriją kuri nutiko žinomam širdžių ėdikui Kazanovai? Kažkada jis pakerėjo gražuolę Henrietą, praleido su ja viešbutyje, matote, vėl viešbutyje, nuostabią naktį, padovanojo jai žiedą su briliantu ir prisiekė mylėt amžinai. Ryte mergina išbraižė tuo briliantu ant stiklo kelis žodžius, išmetė žiedą į sodą ir išnyko. (rašo ant stiklo)

JIS. Kas toliau?

JI. Po keleto metų pasenęs klajoklis apsistojo tame pačiame viešbutyje, tame pat kambaryje. Priėjęs prie lango jis staiga pamatė ant stiklo išbrėžtus deimantu žodžius. «Vous oublierez aussi Henriette». Jūs užmiršite ir Henrietą. Ir Kazanova suprato, kad tikrai ją užmiršo, kad gyvenimas praeina, o jis vis taip pat blaškosi, ir jo eilinė „amžinoji meilė“ nesitęsia net kelių dienų...Taip ir jūs, pamiršite mane, užmiršit greičiau, nei išdžius šitie žodžiai, nors aš juos užrašiau, viso labo, pirštu ant aprasojusio stiklo.

JIS. (staiga pritraukia ją prie savęs, bučiuoja) Tu stebuklas... Tokių kaip tu, aš dar nesutikau...Tu tokia protinga...Nors po kelių valandų mes išsiskirsim...Turim išsiskirti...Bet aš tave atsiminsiu ilgai, labai ilgai...

JI. (laiminga) Pagaliau sulaukiau...

JIS. Aš visą laiką norėjau...Bet tu nesileidai.

JI. Todėl, kad ne taip norėjai.

JIS. O dabar „taip“?

JI. O dabar „taip“.

JIS. „Mylėkit“ jos atsakydavo,-taip?

JI. Taip. Štai matai, kaip reikia pereiti prie „tu“? Be jokių bruderšaftų.

JIS. Aš buvau paprasčiausiai kvailys.

JI. Ir juo pasilieki.

JIS. Šituo žodžiu „jūs“ tu mane visą laiką tramdei.

JI. Todėl, kad taip reikėjo.

JIS. Taip, aš elgiausi siaubingai. Sakyk, kodėl tu prie manęs priėjai? Tik sąžiningai.

JI. O tu nenutuoki?

JIS. Ne.

JI. Aš jau tau aiškinau.

JIS. Tik nekalbėk man apie staigią ir netikėtą meilę.

JI. Aš žinau, kad tau tai nepatiko. Bet jeigu aš būčiau nepriėjusi, mudu nebūtume susipažinę.

JIS. Tu šaunuolė. O kaip pasiryžai?

Ji. Tikriausiai todėl, kad aš nelabai laiminga.

JIS. Ir tu taip pat?

JI. Ir aš taip pat. Argi laiminga moteris restorane kabintųsi prie nepažįstamo vyro?

JIS. O man rodėsi, kad tu visą laiką mane tik erzinai.

JI. Taip, aš norėjau, kad tai atrodytų žaidimas, nes viskas buvo labai rimta. Be to, savo juokeliais ir įžūlumu aš norėjau priversti tave išeiti...Aš supratau, kad pačiai palikti tave jau bus per sunku.

JIS. Tiesa?

JI. Tiesa. Ir tai pradėjo mane gąsdinti.

JIS. Mane tu patraukei nuo pirmosios minutės.

JI. Aš žinau. Visus vyrus traukia prie visų moterų. Bet aš norėjau daugiau. Neįmanomo.

JIS. Ko gi?

JI. Ko nori kiekviena moteris. Meilės.

JIS. Ką gi, tu beveik pasiekei to.

JI. „Beveik“? Vadinasi, aš nieko nepasiekiau...O ryte tu išskrendi...

JIS. Negalvokime apie rytą. Sakyk, iš kur tu atsiradai, alsuodama kvapais ir rūkais, įsisupus į paslaptis?

JI. Jokių paslapčių nėra, viskas kasdieniška ir paprasta. Bet aš nieko nepasakosiu. Tavo atmintyje noriu išlikti nepažystamąja.

JIS. Kodėl. Aš tau išpažinau. Ir nėra ko gėdytis. Juk po valandos dviejų mes išsiskirsim.

JI. (pasikeitusiu balsu) Kaip lengvai tu sakai tai.

JIS. Bilietas nupirktas, namuose laukia darbas.

JI. Tavo visas gyvenimas jau sužymėtas iki galo? Gali vaikščioti tiktai tiesiai, bijai žengti žingsnį kairėn ar dešinėn?

JIS. Ne, aš nebijau...

JI. Bijai. Bijai moterų. Bijai jausmų. Bijai, kaip tu išsireiškei, romantikos. Sakei, kad nemėgsti lengvų pažinčių, tačiau iš tiesų pripažįsti tiktai lengvas. Kad jos tavęs nejaudintų. Viskas protingu pagrindu, kaip politekonomikoje. Prekė – pinigai-prekė. Lova pinigai lova. Ir jokios meilės. Taip?

JIS. „Meilė, meilė“. O kas paskui? Vėl nusivylimas? Vėl išdavystė? Vėl vienatvė?

JI. Koks skirtumas kas bus paskui? Svarbu tiktai tai, kas dabar.

JIS. (po pauzės) Jeigu nori aš pasistengsiu pakeisti bilietą į vakarinį reisą.

JI. Nejaugi tu manai, kad įkalbinėsiu tave pasilikti? O jeigi ir norėčiau, vis tiek to nedaryčiau.

JIS. Ko tu taip staiga susijaudinai? Juk mes abu tai žinojom iš anksto.

JI. Man gaila tų, kurie ateitį žino iš anksto. Rytoj kaip šiandien, šiandien kaip rytoj. Jeigu gyvenime išbraukti netikėtumai, tai neverta ir gyventi. Štai ir tu – ne gyveni, o egzistuoji. Tavo siela tuščia, ji užrakinta spyna. Skrisk kur nori, ir kada nori.

JIS. (mėgina apkabinti) Nepyk...

JI. Liaukis. Negalima glamonėti moters, galvojant apie lėktuvą. Geriau skirkimės, ir kuo greičiau, tuo geriau.

JIS. (po ilgos pauzės) Na, ką gi, tuo ir pabaigsim. Bet man bus gaila išsiskirti, taip nieko apie tave ir nesužinojus.

JI. (po pauzės) Jeigu nori, kad tau nebūtų gaila skirtis, aš apie save papasakosiu. Aš pažadėjau, kad tu nenuobodžiausi, ir pažadą tesėsiu.

JIS. Juk tavo vardas ne Henrieta?

JI. Žinoma, ne.

JIS. O koks?

JI. Na, jei tau nepatinka Henrieta, vadink mane Žuana.

JIS. Kas valandą vis sunkiau. Kas pas tave per fantazijos?

JI. Mane mokykloje pravardžiavo Dona Žuana.

JIS. Kodėl?

JI. Buvau apsiskaičiusi mergina, romantiška. Ir nuo jaunystės dievinau Don Žuaną. Aš tikėjau, kad vyrai į jį panašūs, vyriški, dosnūs, gražūs, ir kad tokie egzistuoja ir šiandien. Dėl jo aš norėjau tapti išsilavinusia, protinga, apsiskaičiusia...Aš net į filologiją įstojau, kad galėčiau originalo kalba skaityti apie savo mylimą herojų.

JIS. Aha, vadinasi tu filologė.

JI. Aš įsivaizdavau, kaip jis nuostabus ir vyriškas ateis pas mane.

JIS. O tu, žinoma, būsi neprieinama.

JI. Ne, atvirkščiai, būti sužavėta ir atsiduoti jam su visa aistra. Aš kaip ir visos, svajojau tapti paskutine Don Žuano moterimi.... Literatūros prikimšta idiotė.

JIS. Tu ir dabar prikimšta literatūros.

JI. Taip. Bet jau ne tokia idiotė.

JIS. Na, ir tu sutikai savo herojų?

JI. Sutikau...Nė intelektas, nė apsiskaitymas neišgelbėjo jaunos susižavėjusios kvailelės nuo trumpo, bet pilno aklumo. Dar prieš jam mane pametant aš supratau, kad jis paprasčiausiai savimyla, gražuoliukas, ir visai kvailas bobišius. Jis neturėjo savo Laporello, ir pats pildė savo pergalių sąrašą. Jame aš buvau penkiasdešimt pirmoji.

JIS. Ir kaip tu tai pergyvenai.

JI. Aš jam atkeršijau.

JIS. Kaip?

JI. Nežinau ar galiu tau pasakoti.

JIS. Tęsk jeigu jau pradėjai.

JI. Juk mes tuojau išsiskirsim...Nejaugi išsiskirsim?

JIS. Taip, žinoma. (pauzė) Kodėl tu nutilai?

JI. (tonas keičiasi) Klausyk, jeigu tau tai įdomu. Aš pati nusprendžiau tapti Don Žuanu. Tiksliau, Donai Žuanai. Jis gundė moteris, o aš nusprendžiau vilioti vyrus. Kuo galima daugiau. Jeigu tokio tipo vyrai laikomi herojais, tai kodėl gi moteriai netapti panašia?

JIS. (patylėjęs, pasitraukia nuo jos) Na, ir tu darbavaisi?

JI. Bendrai, taip.

JIS. Keistas kerštas.

JI. Gali būti.

JIS. Ir kvailas. Juk tas, kas tave metė, apie jį net nesužinos. O jeigu ir sužinos, jam bus nusispjauti.

JI. Man ant jo taip pat.

JIS. Ir kiek gi vardų tavo donžuaniškame sąraše?

JI. Daug. O visų svarbiausia, nuo tos akimirkos visus palikdavau aš, o ne jie mane.

JIS. Tikriausiai, reikėjo labai stengtis, kad perspjautum savo kumyrą?

JI. Ne, nelabai. Tai Don Žuanui reikėjo stengtis, kad palenktų moteris, nes jos priešinosi. O priešinosi jos todėl, kad tokia tradicija. O vyrai net neketina priešintis. Tu pasisiūlai, jie tuojau pat ir sutinka. Negana to, jie dar laiko save nugalėtojais. Todėl aš nusprendžiau nugalėti juos kitaip.

JIS. Kaip būtent?

JI Ne taip kaip galvoji tu. Don Žuanui užtekdavo permiegoti su moterimi, kad tai vadintųsi jo pergale. Bet man atsiduoti, tai ne pergalė prieš vyrą, o pralaimėjimas. O aš noriu būti nugalėtoja. Aš jį turiu iš tiesų nugalėti, priversti pamilti mane. Tai daug sunkiau.

JIS. Net tokiai moteriai, kaip tu?

JI. Didžiausias sunkumas tame, kad vyrui leidžiama iniciatyva, o man, kaip tu išaiškinai, ne. Todėl turėjau į viską nusispjauti ir pradėti pati. Visa kita jau buvo kur kas paprasčiau.

JIS. Ir kaip, pagal tave, priverčia įsimylėti vyrus?

JI. Bendrai, tai taip pat, kaip ir moteris. Pagyromis. Grubiai, tiesiai į akis. Beveik pagal Hugo:

Paklausė jie “Kaip gražuoles patraukti,

Kur burtai, kad į kalbą liepsningą mūsų,

Jos prie krūtinės mums pultų“

(po neilgos pauzės)

„Girkite“ - jos atsakydavo.

JIS. Ir šitas būdas veikia?

JI. Visada. Tiesa, yra skirtumas. Vyras nugali prisiekdamas amžina meile, tai moteris, atvirkščiai, turi pažadėti nepretenduoti į amžinybę. Tai vyrus gąsdina. Ne, tiktai vienai nakčiai. Vienai valandai. Tu laisvas. Tu nesurištas. Tu niekuo neįpareigotas. Gali išnykti, išvažiuoti ir išskristi, kada nori ir kur nori.

JIS. (šaltai) Įdomi mintis.

JI. Tai taip žinoma, jog net nuobodu.

JIS. Tu ir mane norėjai suvystyti tuo pačiu būdu?

JI. (iššaukiančiai) O kuo tu skiriesi nuo kitų? Tarp kitko, ar tau jau ne laikas į lėktuvą?

JIS. Tavyje daug proto, daug tulžies, bet mažai širdies.

JI. Iš karto matosi, kad charakteristiką rašo biologas. (pauzė)

JIS. Aš, tikriausiai, eisiu.

JI. Ar ne per anksti?

JIS. Palauksiu lėktuvo oro uoste. Vis tiek šiandien jau neužmigti. (meta į portfelį kaklaraištį, elektrinį skustuvą ir kt)

JI. Tu taip ir išeisi? Nė kiek nesusvyravęs?

JIS. Taip ir išeisiu.

PAUZĖ. Sakykime aš pasiliksiu ir mes pasimylėsim. Gali būti, man tai labai patiks. Gal manyje užgims net kažkas daugiau už simpatiją. O paskui tu nusijuoksi, atsiversi savo sąsiuvinį, kažką parašysi ir pasakysi:“ Viskas, tu įtrauktas į sąrašą šimtuoju numeriu. Gali eiti“. Ar taip? (moteris tyli) Ne, aš savo planų keisti neketinu. Tu didžiuojiesi tuo, kad dabar visuomet palieki tu. Tai štai, šį kartą paliks tave.

JI. Nieko, pergyvensiu. Aš tai jau išmėginau. Ir mes vienas kito nepaliekame. Mes paprasčiausiai išsiskiriam, nesuspėję susitikti.

JIS. Tuo geriau. (baigia susiruošti) Aš tik norėjau paklausti...Iš kur tu vis tik žinai, apie ką buvo kalbama konferencijoje?

JI. Tai vienintelis dalykas, dėl ko tu dabar jaudiniesi?

JIS. Ne, bet...Nenori, nesakyk.

JI. Aš ten dirbau sinchronine vertėja.

JIS. Tai štai iš kur man pažįstamas tavo balsas.

JI. taip, tu jį girdėjai ausinėse. Matai, kaip viskas paprasta.

JIS. Bet juk šitas darbas reikalauja labai aukštos kvalifikacijos.

Далее очень сокращено

JI. Taip. Ir man už tai gerai moka. Tarp kitko, man labai patiko tavo pranešimas. Ne veltui internete turi tiek daug nuorodų.

JIS. Žiūriu, tu gerai pasiruošusi.

JI. „Pažink save ir savo priešą, ir tapsi šimto mūšių nugalėtoju“. Tai kiniškas aforizmas. Bet aš nenugalėjau.

JIS. O norėjai?

JI. Labai. Aš visą vakarą bijojau, jog tu atsistosi ir išeisi, ir visokiais būdais mėginau tave sulaikyti...Štai kodėl tai apsimetinėjau prostitute, tai apsimetinėjau padoria moterimi, buvau tai kultūringa, tai vulgaria...kad tik tu neišeitum. Kad tik neišeitum...

JIS. (patylėjęs) Taip, mūsų pažintis pasirodė ne iš lengvųjų. Tu buvai teisi. (ima raktą) Einam.

JI. (nesijudina) Tu vis tik išeini?

JIS. Ir tu išeini. Aš turiu užrakinti duris. (suka raktą)

JI. Nori per lietų išvyti mane į gatvę?

JIS. Tau negalima čia pasilikti. Aš turiu atiduoti raktą.

JI. Aš padarysiu tvarką, užtrenksiu duris ir atiduosiu raktą. Aš gyvenu kambaryje greta. Tik tu manęs nepastebėdavai. O aš taip norėjau, kad tu mane užkalbintum. O dabar konferencija pasibaigė, ir rytoj vakare aš taip pat išskrendu. Tiksliau, jau šiandien.

JIS. Tada... (svyruoja) Na, tiek jau to... Iki pasimatymo.

JI. Palauk.

JIS. Kas dar?

JI. (be emocijų) Nieko ypatingo. Atsisveikinimui noriu papasakoti anekdotą. Jei linksminti, tai linksminti iki galo. Klausyk. Vienas vyras ateina nusigalavęs pas gydytoją ir sako: „ daktare, kiekvieną naktį mane kamuoja vienas ir tas pats košmariškas sapnas: kažkoks balsas nekantriai kažką man kalba prancūziškai, tikriausiai kažką svarbaus. Aš stengiuosi suprasti, bet neišeina. Aš pasidarau toks neramus jog nubundu, ir jau niekaip nepajėgiu užmigti.

-O jūs suprantate prancūziškai? - klausia gydytojas. -Tame ir reikalas, kad ne,- atsako pacientas. - Tuomet vienintelis dalykas, ką jums galiu patarti, tai išmokti prancūzų kalbą.

Praėjo du mėnesiai. Ir daktaras atsitiktinai sutinka gatvėje savo pacientą, linksmą, žydintį, raudonskruostį. -Na, jau ieškokite prancūzų kalbą,- klausia daktaras. Ne, miegu su vertėja,- atsako klientas.

Jis. Kam man tai papasakojai? Kad vėl paerzinti?

JI. (pašiepiamai) Kad tu žinotum, jog praleidai retą progą atsikratyti savo depresijos. (Sausai) O dabar eik, išeik kuo greičiau. Aš labai pavargau. (Vyras eina, prie durų sustoja)

JIS. Tikriausiai, mes daugiau nesusitiksim. Tačiau kitaip negalima...Tu turi mane suprasti... (moteris neatsako) Lik sveika.

Moteris likus viena ilgai sėdi nejudėdama. Paskui pradeda nurinkinėti stalą, užgesina žvakes. Pasirodo vyras.

JIS. Tai vėl aš.

JI. (bejausmiu tonu) Ką nors pamiršote?

JIS. Taip. Bendrai, ne. Sakyk, juk tu viską apie save sugalvojai?

JI. O jeigu ne?

JIS. Tu teisi, tai nesvarbu... Žinai, vos tik aš išėjau, tuojau pat supratau...Jeigu aš praleisiu šitą atvejį, gailėsiuosi visą gyvenimą...tavyje yra...Man sunku paaiškinti...

JI. Aš jūsų ne visai suprantu.

JIS. Aš ir pats nesuprantu. Aš šito nepatyriau jau taip seniai. Ir galvojau, kad jau niekada nepatirsiu...Todėl ir išsigandau. Mes su tavim, kaip drugiai į ugnį...Nors žinom, kuo tai gali baigtis. Bet man vis vien...Į ugnį, tai į ugnį.

JI. (švelniai) Nusiramink. Sėskis. (jis atsisėda) O dabar sakyk, kodėl vis tik tu sugrįžai?

JIS. O tu nesupratai? (šypsosi, paima butelį su vynu) Juk šampanas dar neišgertas lig dugnu.

PABAIGA

PASTABA AUTORIUI

Vyrų ir moterų santykiuose egzistuoja kai kurie stereotipai, kurie sunkiai paaiškinami protu. Kodėl vyras gali meilintis moteriai ir jos siekti, o moteriai toksai elgesys yra nepadorus? Kodėl, turintį dešimtis moterų vyrą, blogiausiu atveju švelniai pavadins bobišium, o moterį su tokiu pat sąrašu, laikys palaida ir smukusios moralės? Ar monogamija neprieštarauja biologinei vyro prigimčiai? Ar biologinė žmogaus esmė neprieštarauja jį apraizgiusioms socialinėms elgesio normoms?

Šitokie ir panašūs pasvarstymai pasitarnavo „Lengvos pažinties“ atsiradimo priežastimi.

Pjesės stilius (ne tik turinys, bet būtent stilius) specialiai pasirinktas polemiškos formos. Mūsų dienomis, kai pjesės rašomos nerišlia, pseudo „šiuolaikine“ smuklės kalba, kai pradėjome pamiršti, kad drama – ne nykūs pseudo tikroviški tekstai, o Literatūra, kai galvojantys personažai vis rečiau pasirodo scenoje, kai daugelis aktorių pradėjo su vargu tarti ir dar su didesniu vargu suprasti replikas, kai grubumas ir necenzūrinė leksika pradėjo būtų laikoma artimesnė gyvenimui, verta mėginti sąmoningai pakelti dialogą virš paprastos buitinės kalbos. Negalima pamiršti, kad dramos kalba – kalba meninė; tai ne kalbamasis tekstas, o tiktai jo imitacija, ir šita imitacija – tik viena (ir ne pagrindinė) iš daugelio uždavinių, iškilusių prieš dramos dialogą...

“Lengva pažintis“ parašyta aukštu stiliumi, tai gerai išsilavinusių ir protingų žmonių žodinė dvikova, žinančių poeziją, muziką, filosofiją, bet šita dvikova ne akademinė; ji gyva, įtempta, ji keičia jų charakterius, sprendžia likimus. Pagal šią pjesę pastatyti spektakliai turi pasisekimą..."...

Valentinas Krasnogorovas